Dešimt Valdo Adamkaus vadovavimo Lietuvos valstybei metų buvo reikšmingi Respublikos raidai, o pats V. Adamkus atsiskleidė kaip asmenybė, jungianti modernios Lietuvos istoriją su išeivijos, grįžusios į Tėvynę, patirtimi.
Nors Lietuvos prezidentų galios vidaus politikoje yra ribotos, jų įtaka šalies kultūrai gali būti itin didelė, ką V. Adamkaus veikla, grindžiama asmenybe ir patirtimi, ryškiai parodė.
Baltijos valstybės grįžo prie prezidento institucijos, tačiau tik Lietuva pasirinko tiesioginius visuotinius rinkimus, suteikiančius prezidentui daugiau moralinių ir simbolinių galių, kurias V. Adamkus buvo pasirengęs naudoti.
V. Adamkaus gyvenimas apėmė skirtingas tautos ir valstybės patirtis: Pirmoji Respublika ir kultūros išsaugojimo siekis išeivijoje susijungė su atkurta Nepriklausomybe, siekiant ne tik grąžinti Lietuvą į Europą, bet ir transformuoti šalį bei integruoti regioną.
1926 m. gimęs Voldemaras Adamkevičius, kurio vaikystę ir jaunystę formavo intensyvi tautinė ir valstybinė politika, patyrė valstybės sunaikinimą, komunistines represijas, karą ir nacizmą, kuriam su bendraamžiais bandė priešintis.
Svarbi V. Adamkaus patirties dalis – lietuvių karo pabėgėlių stovyklos Vokietijoje, kurios ne tik siekė išgyventi, bet ir mokytis, organizuotis bei veikti, puoselėjant kultūrines, švietimo ir sporto iniciatyvas.
Persikėlus į JAV, V. Adamkus atsidūrė Čikagoje, didžiausiame lietuviškos išeivijos židinyje, kur kartu su nauja banga kūrėsi naujos lietuviškos institucijos, grindžiamos tautinės valstybės gyvavimo patirtimi.
Naujoje šalyje V. Adamkus dirbo gamykloje, biure, baigė studijas, tarnavo kariuomenėje, aktyviai įsitraukė į lietuvių politinę veiklą, siekusią išlaikyti Lietuvos valstybės ir jos okupacijos atminimą JAV institucijose. Nuo septintojo dešimtmečio dalyvavo ir JAV politikoje, su Respublikonų partija siekė vietos rinkimuose, pradėjo verslą.
Įgytas išsilavinimas, asmeninės savybės ir sutuoktinės Almos parama leido V. Adamkui tapti aukštu federaliniu tarnautoju gamtosaugos srityje, pelnant pripažinimą net per keturias prezidentines kadencijas JAV.
Išeivijos veikloje V. Adamkus pasirinko liberalią kryptį, tapo „Santaros-Šviesos“ organizacijos vicepirmininku, o vėliau pirmininku. Organizacija siekė palaikyti ryšius su sovietinės Lietuvos inteligentija, nebendradarbiaujant su okupacinėmis struktūromis, ir nešti savo idėjas į Lietuvą.
„Santara-Šviesa“ buvo laisvo idėjų keitimosi ir diskusijų vieta, o jos fizinė buveinė – Adamkų nuosavybė Mičigano valstijoje. V. Adamkus, būdamas praktiškas žmogus, vertino intelektualų bendruomenės vaidmenį ir palaikė dialogą su visa JAV lietuvių bendruomene.
Kaip aukštas JAV federalinis pareigūnas, V. Adamkus nuo 1972 m. reguliariai lankėsi Sovietų Sąjungoje, dalyvavo aplinkosauginėse derybose, įgydamas tarptautinės patirties ir pažintį su vėlyvuoju sovietizmu. Jis taip pat nuolat lankėsi sovietinėje Lietuvoje, mezgė ryšius su aplinkosaugininkais ir lietuvybės veikėjais.
Lietuvai atkuriant Nepriklausomybę, V. Adamkus anksti įsitraukė į procesą, palaikydamas ryšius su Lietuvos diplomatinėmis tarnybomis ir dalyvaudamas Sąjūdžio veikloje. Jis matė Nepriklausomybės kainą ne tik barikadose, bet ir Medininkų pasieniečių laidotuvėse, o kaip JAV tarnautojas aptarinėjo Ignalinos AE ir aplinkosaugos problemas.
1993 m. V. Adamkus vadovavo S. Lozoraičio prezidentinei kampanijai, pratęsdamas S. Lozoraičio politinio dalyvavimo kelią išeivijos gyvenime Lietuvoje.
Trys Baltijos valstybės, įtvirtindamos antrąją Nepriklausomybę, išrinko išeivius vadovais, simbolizuodamos desovietizaciją ir integraciją į Vakarus. V. Adamkus išsiskyrė amžiumi ir patirtimi – jis turėjo ne tik tautinio aktyvizmo, bet ir politinės veiklos bei sėkmingos valstybės tarnybos patirties JAV ir Sovietų Sąjungos ryšių palaikymo srityje.
1998 m., kai Algirdas Brazauskas nusprendė nekandidatuoti antrai kadencijai, V. Adamkus laimėjo Lietuvos Prezidento rinkimus. S. Lozoraičio atšaukimas iš Vašingtono galėjo turėti įtakos šiam sprendimui.
Sutuoktinių Adamkų sprendimas atsisakyti įprasto gyvenimo JAV ir vykti į Lietuvą, prisiimant didžiulę atsakomybę, buvo radikalus. V. Adamkus Prezidento pareigas suprato ne kaip reprezentacines, o kaip aktyvios veiklos pareigas, ką parodė ir jo rinkimų kampanija.
Lietuvos politikoje V. Adamkus pasirinko nuosaikią, vidurio kryptį, derindamas JAV respublikonybę su lietuvių išeivijos liberalizmu.
Prezidentas V. Adamkus siekė valstybės ir visuomenės modernizavimo bei transatlantinio vakarietiškumo, orientuodamasis į euroatlantinę integraciją, pilietinės visuomenės stiprinimą ir šalies pažangą.
V. Adamkus atnaujino Prezidento instituciją, padarydamas ją visuomenės telkimo, kultūros renginių, diskusijų ir pilietinio dialogo epicentru.
Atsirado naujas Prezidento komunikacijos stilius – vieši kreipimaisi į visuomenę, dialogas su įvairiomis interesų grupėmis, siekis gauti nefiltruotą informaciją.
Prezidentūra „prie Adamkaus“ siekė būti atvira, skaidri, visuomenę vienijanti ir civilizuojanti institucija, daranti didelę įtaką viešajam diskursui ir bendravimo stiliui.
Siekiant narystės NATO ir ES, plėtėsi tarptautinis Prezidento aktyvumas, ypač per jo kontaktus JAV ir socialinius įgūdžius. Dėmesys buvo skiriamas transatlantiniam ir regioniniam formatams, gerinami santykiai su Lenkija ir kitomis Rytų Europos šalimis.
Prezidento asmenybė, bendravimo stilius, kalbų mokėjimas ir prezidentinės poros laikysena pelnė simpatijas ir pagarbą, prisidėdama prie dvišalių santykių stiprinimo ir Lietuvos patrauklumo tarptautinėje arenoje.
V. Adamkus pats buvo gyva istorija, jungianti Pirmąją Respubliką, egzilį ir pastangas atkurti valstybingumą, jo veikloje nebuvo prieštaravimo tarp lietuviškumo ir vakarietiškumo.
Pirmosios V. Adamkaus kadencijos metu Lietuva gavo kvietimus stoti į NATO ir ES. Bendradarbiavimas su Lenkija, Latvija ir Estija tapo Prezidento dienotvarkės dalimi, o Rusijos oficialus pasipriešinimas narystei NATO buvo neigiamas.
Antrojoje kadencijoje, reaguodamas į besikeičiančią Rusijos poziciją, V. Adamkus 2005 m. nedalyvavo Maskvoje vykusiame jubiliejiniame renginyje, pabrėždamas, kad Lietuvai sovietinis „išvadavimas“ reiškė tik kitą okupaciją.
Sprendimas nedalyvauti Maskvos renginyje nebuvo lengvas, reikalavo atlaikyti verslo, Latvijos pozicijos ir tarptautinių partnerių spaudimą, konstruojant savo naratyvą apie sovietinės okupacijos pasekmes.
2004 m. rugsėjį pasirašyta Lietuvos Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos susitaikymo deklaracija užvertė vieną skausmingiausių santykių su Lenkija puslapių.
Santykiai su Lenkija nuolat buvo puolimo ir manipuliacijų taikinys, tad V. Adamkaus ilgalaikė strategija ne tik Lietuvai, bet ir visam regionui yra vertinga.
V. Adamkaus indėlis į derybas dėl stojimo į NATO ir ES buvo didžiulis. Dr. Zbigniewas Brzezińskis pažymėjo, kad V. Adamkaus pažadas vesti Lietuvą į euroatlantinę bendruomenę buvo iššūkis Šaltojo karo laikų pasaulio tvarkai.
Prezidento V. Adamkaus ir kitų derybininkų dėka pavyko išvengti smurto Ukrainoje per Oranžinę revoliuciją. V. Adamkus su Lenkijos prezidentu A. Kwaśniewskiu kelis kartus vyko į Ukrainą.
V. Adamkus buvo vienas iš lyderių, kurie 2008 m. rugpjūtį atvyko į Gruziją palaikyti šalies laisvės ir teritorijos vientisumo Rusijos agresijos metu, telkiant Vakarų dėmesį į Gruzijos padėtį.
Kaip ES valstybės prezidentas, V. Adamkus Europos Vadovų Taryboje pabrėžė energetinės izoliacijos įveikimo, energetinio saugumo stiprinimo ir solidarumo mechanizmų svarbą.
Reaguodamas į Rusijos agresiją prieš Gruziją, Prezidentas V. Adamkus pabrėžė nuoseklios ES laikysenos svarbą ir rėmė derybų su Rusija sustabdymą.
Vidaus politikoje, V. Adamkus veikė kaip moderatorius ir stabilumo garantas, diagnozuodamas valstybės raidos ir visuomenės problemas, įspėdamas dėl oligarchinių tendencijų.
V. Adamkus nubrėžė ribą tarp skaidraus verslo ir valstybės valdymo, pabrėždamas, kad oligarchinis modelis griauna demokratijos pamatus.
Prezidentas kalbėjo apie žemą politinę kultūrą, Seimo ir Vyriausybės veiklą, korupcijos grėsmę, siūlydamas valdymo atskaitingumą, skaidrinimą ir pilietinės visuomenės ugdymą.
V. Adamkaus prezidentavimas išsiskyrė dėmesiu švietimui, studijoms ir mokslui. 1999 m. įkurtas Almos Adamkienės labdaros fondas rėmė provincijos mokyklas, bibliotekas, sporto infrastruktūrą ir ugdymo projektus.
V. Adamkaus politinėse ir kultūrinėse pažiūrose derėjo liberalumas, patriotizmas ir konservatyvumas, skatinant patriotinį ugdymą ir valstybingumo stiprinimo iniciatyvas.
Dėl V. Adamkaus pastangų įvyko aukštojo mokslo ir tyrimų reforma, sudariusi sąlygas lituanistikos proveržiui ir efektyvesniam ES lėšų panaudojimui.
Prezidentas V. Adamkus, remdamas kultūros, švietimo ir mokslo projektus, naudojo Prezidento patronatą kaip aukštą moralinį įvertinimą.
1999 m. Lietuva, V. Adamkaus palaikoma, dalyvavo Frankfurto knygų mugėje kaip modernios literatūros ir kultūros šalis, kas padėjo jai tapti matomai tarptautiniame leidybos pasaulyje.
Dėl V. Adamkaus patronato 2001 m. Vilniuje įvyko UNESCO Civilizacijų dialogo forumas, pritraukęs pasaulio kultūros veikėjus ir jaunus Lietuvos intelektualus.
Prezidentui V. Adamkui ir jo komandai teko susidurti su naujausiais populistais ir politinėmis technologijomis. 2003 m. rinkimuose V. Adamkus pralaimėjo Rolandui Paksui, kuris priešpriešino patriotizmą ir tradicijas integracijai bei modernizacijai.
Po R. Pakso apkaltos V. Adamkus laimėjo naujus rinkimus, tačiau antroji kadencija buvo paženklinta informaciniais puolimais, ypač po sprendimo nevykti į Maskvą 2005 m.
V. Adamkui teko atlaikyti pirmuosius puolimus prieš liberaliosios demokratijos idealus ir atvirą visuomenę, susidurti su dezinformacijos platinimu internete ir socialiniuose tinkluose.
Prezidentas atlaikė sunkias situacijas, neprarasdamas moderuojančio stiliaus ir vertybių, kurių pagrindinė buvo Lietuva.
2009 m. baigęs antrąją kadenciją, V. Adamkus perdavė prezidentinę vėliavą Daliai Grybauskaitei. Jo prezidentavimas vertinamas kaip etalonas ir bendrosios prezidentavimo kultūros kartelės įvertinimas.
1998 m., pradėdamas eiti Prezidento pareigas, V. Adamkus įsipareigojo siekti laisvo žmogaus, atviros visuomenės ir stiprios valstybės, todėl gali būti vadinamas vienu iš Lietuvos valstybės kūrėjų.
