Ponios ir ponai,
man didžiulė garbė atidaryti šią saugumo konferenciją Berlyne – mieste, užimančiame ypatingą vietą Europos istorijoje.
Prieš trisdešimt septynerius metus griuvo Berlyno siena. Šis įvykis žymėjo tamsios padalijimo, totalitarinės kontrolės ir branduolinio ginklavimosi varžybų eros pabaigą.
Vaizdas, kaip vokiečių tauta griauna ją skyrusias sienas, amžinai išliks Europos kolektyvinėje atmintyje.
Kadangi esu lietuvis, taip pat norėčiau priminti ir kitą įvykį, kuris buvo svarbus tolesnei kovai už laisvę.
Tai buvo tie patys įsimintini 1989-ieji, tik keliais mėnesiais anksčiau. Du milijonai žmonių susikibo rankomis Baltijos kelyje ir sudarė 600 kilometrų ilgio žmonių grandinę per sovietų okupuotas Lietuvą, Latviją ir Estiją. Po dviejų šimtų dienų Lietuva tapo pirmąja šalimi, paskelbusia nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
Prieš 37 metus mūsų tautų parodytas pavyzdys šiandien dar svarbesnis, nes susiduriame su naujais iššūkiais Europos saugumui ir laisvei. Karas sugrįžo į mūsų žemyną.
Dabar pereisiu nuo teorijos prie praktikos.
Karinių oro pajėgų budėtojas mato radare iš kaimyninės šalies atskrendantį objektą. Jis kerta sieną ir skrenda antrojo pagal dydį Lietuvos miesto Kauno link. Gyventojai informuojami apie oro pavojų objektui pasiekus Šiaurės Lietuvą, geltonas signalas keičiamas raudonu. Pakilę NATO naikintuvai negauna leidimo numušti galimai droną, nes dėl oro sąlygų neįmanoma užfiksuoti su juo vizualinio kontakto. Dronas ima žemėti, kol kliudęs medįsprogsta. Šį kartą be žmonių aukų…
Beveik tuo pat metu Vilniuje pamėginta padegti antžeminę „Starlink“ anteną. Dėl operatyvaus apsaugos reagavimo antena beveik nenukentėjo. Šį kartą…
Tai, ponios ir ponai, yra šiandienos gyvenimo realybė Lietuvoje, Bulgarijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Latvijoje, Vokietijoje… Ir yra vienas bendras vardiklis už viso šito. Tai – Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą. Jei ne jis, visų šių incidentų nebūtų buvę.
Dronų atakos, kibernetiniai išpuoliai, sabotažas, dezinformacijos kampanijos, išpuoliai prieš mūsų kritinę infrastruktūrą ir ekonominis spaudimas išbando mūsų demokratijų atsparumą.
Mūsų atsakas turi būti grindžiamas ta pačia drąsa, ryžtu ir solidarumu, kurie padėjo mums atlaikyti praeities išbandymus.
Rusijos karas prieš Ukrainą – tai ne tik žiaurus išpuolis prieš nepriklausomą tautą ir suverenią valstybę. Tai ir išpuolis prieš pagrindinius tarptautinio sambūvio principus, kurie ištisas kartas padėjo išsaugoti taiką pasaulyje ir buvo Europos saugumo pagrindas.
Ukrainos žmonių patiriamos kančios yra neišmatuojamos. Raketos ir dronai taikosi ne tik į karinius objektus, bet ir į namus, mokyklas, ligonines bei civilinę infrastruktūrą. Pasekmės matuojamos žmonių gyvybėmis, sugriautomis bendruomenėmis ir prarasta ateitimi.
Turime būti pasirengę pripažinti, kokias pasekmes tai sukelia. Pastangos kurti Europos saugumo architektūrą kartu su Rusija žlugo ne todėl, kad Europa pasirinko konfrontaciją, o todėl, kad Rusija pasirinko jėgą.
Baltijos šalių žmonėms tai nėra naujiena. Prisimename, kaip po Baltijos kelio ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos nepriklausomybės deklaracijų atėjo kruvinieji 1991-ųjų sausio įvykiai.
Sovietų Sąjungos tankai ir kareiviai bandė numalšinti laisvės dvasią, kuri buvo mūsų tautinės tapatybės pagrindu. Jiems nepavyko, nes neginkluoti žmonės stojo ginti to, kas jiems buvo brangiausia, – teisės patiems spręsti savo ateitį.
Ar šio geopolitinio scenarijaus buvo galima išvengti? Žlugus 1991 m. Rugpjūčio pučui, atsidarė bene vienintelis galimybių langas per pastaruosius keletą šimtų metų Rusijai tapti demokratiška šalimi. Šią viltį sustiprino Rusijos parlamento šturmas, sustabdęs konservatyvių jėgų įsigalėjimą. Deja, tuometinės Jegoro Gaidaro vyriausybės rinkos ekonomikos reformos lėmė prastėjančią makroekonominę situaciją, visuomenės poliarizaciją, skurdo didėjimą. Rusijos gyventojai ėmė ilgėtis tvirtos rankos ir revanšizmo užsienio politikoje. Šiuos lūkesčius jie susiejo su Borisą Jelciną Rusijos prezidento poste pakeitusiu Vladimiru Putinu.
Bene svarbiausias teiginys, kuris atspindėjo Rusijos užsienio politikos vektorių, buvo ištartas Miuncheno saugumo konferencijoje. Anot V. Putino, didžiausia XX a. tragedija buvo Sovietų Sąjungos žlugimas. Tad nereikia stebėtis, kad 2008 m. kilo Rusijos karas su Sakartvelu, 2014 m. okupuotas Ukrainai priklausantis Krymas. Tai buvo dvi generalinės repeticijos plataus masto karui prieš Ukrainą 2022 metais. Jeigu Vakarų pasaulis būtų atpažinęs šį pavojų, šio karo buvo galima išvengti. Deja, tuometiniai Europos lyderiai maitino save iliuzijomis, kad Rusijajau kitokia, kad agresyvius kėslus galima numalšinti ekonominiu bendradarbiavimu. Į Baltijos šalių, Lenkijos perspėjimus apie rusiško imperializmo esmę buvo žiūrima pro pirštus, nurašant juos mūsų patirtoms istorijos stigmoms.
Taigi, Sovietų Sąjungos restauracija yra pamatinis Kremliaus režimo tikslas. Ar tik tai? Manau, kad šitaip galvoti būtų klaida. Šį kartą iššūkis metamas visam demokratiniam, teisės viršenybe grįstam pasauliui. Kodėl? Ne tik todėl, kad laisvės ir žmogaus teisių principai yra nekenčiami mūsų didžiojo kaimyno. Jam nepriimtina mintis, kad demokratija ir rinkos ekonomika užtikrina kur kas aukštesnį pragyvenimo lygį nei politine autokratija ir verslo oligarchija pagristas režimas. Labiau už viską režimui nepatiktų išgirsti paprastų rusų klausimus apie tai, kodėl išsivadavusių iš Sovietų Sąjungos ir įstojusių į Europos Sąjungą Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės šiandien gyvena 3–4 kartus geriau nei vidutinis statistinis rusas. Beje, skirtingai nuo Rusijos, Baltijos šalys negali pasigirti ypatingais gamtiniais ištekliais.
Tam, kad Rusijos visuomenė negautų „kenksmingos“ informacijos iš išorės, pajungtas visas represinis ir propagandinis valstybės aparatas. Jo paskirtis – kurti izoliuotą „rusišką pasaulį“, kuris minta neapykanta viskam, kas vakarietiška, ir mitu apie specialią Rusijos misiją – priversti visus gyventi pagal savo pasaulio įsivaizdavimą.
Tačiau sugrįžkime į Ukrainą.
Visiškai pritariu Vokietijos Kanclerio Friedricho Merzo įspėjimui, kad negalime palikti Ukrainos ir jos žmonių likimo valiai. Kaip jis pažymėjo, cituoju: „Karas galėtų baigtis jau rytoj, jei Ukraina atsisakytų savo laisvės ir nepriklausomybės. Tačiau toks rezultatas neatneštų taikos. Tai tik atidėtų agresiją, kol kita šalis taptų taikiniu, o galiausiai – ir mes visi.“ Citatos pabaiga.
Pasiduoti negalime – nei Ukraina, nei Vokietija, nei Lietuva.
Todėl mūsų atsakas turi būti trejopas.
Pirma, turime didinti paramą Ukrainai ir teikti jai karinę, finansinę bei politinę pagalbą, kurios reikia pergalei pasiekti ir teisingai bei ilgalaikei taikai užtikrinti.
Antra, turime stiprinti bendradarbiavimą gynybos srityje ir plėsti gynybos pramonės pajėgumus, be kita ko, bendradarbiaudami su Ukrainos gynybos pramone, ypač dronų ir kovos su jais srityse.
Trečia, turime toliau didinti spaudimą Rusijai ir tiems, kurie remia jos karo mašiną. Sankcijos turi būti griežtos, jų įgyvendinimas – nuoseklus, o spragos – pašalintos.
Tik kartu įgyvendindami šiuos tikslus sustiprinsime Ukrainą, padidinsime kolektyvinį saugumą ir išvengsime karo eskalacijos Europoje.
Realybė tokia: Rusijos agresyvi ir revizionistinė politika savaime nesiliaus. Ją sustabdyti galime tik vienybe, ryžtu ir pajėgumais.
Gerbiamieji,
per pastaruosius metus Lietuva patyrė įvairiausių priešiškų Rusijosir jos bendrininkės Baltarusijos veiksmų.
Rusija visoje Europoje taiko tą pačią taktiką: nuo Leipcigo oro uoste aptiktų dronų ir mirtinų išpuolių Juodojoje jūroje iki žmogžudysčių Jungtinėje Karalystėje, geležinkelio sabotažo Lenkijoje, išpuolių prieš kritinę povandeninę infrastruktūrą Baltijos jūroje ir šimtų kitų priešiškų veiksmų. Tai nėra pavieniai incidentai.
Žvalgybos vertinimai įspėja apie galimas vadinamąsias „netikrosvėliavos“ operacijas – sąmoningai rengiamas operacijas, kuriomis siekiama pakenkti Europos saugumui, kurstyti nesantaiką ir išbandyti mūsų ryžtą.
Tokiomis aplinkybėmis, manau, turėtume užduoti sau sunkesnįklausimą. Ar mūsų „hibridinių“ grėsmių sąvoka netapo patogiu eufemizmu, leidžiančiu išvengti būtinybės aiškiai įvardyti tai, su kuo iš tikrųjų susiduriame?
Kai kurie pastarojo meto išpuoliai gali būti vadinami hibridiniais, tačiau iš esmės tai yra kinetiniai išpuoliai. Jei kalbame apie ribą, turėtume aiškiai suprasti, ką tai reiškia. Mūsų vartojamos sąvokosturėtų padėti mums pažvelgti niūriai realybei į akis, o ne nuo josnusigręžti.
Atsižvelgdami į tai, turime labai rimtai vertinti vyriausiojo NATOpajėgų Europoje vado (SACEUR) gaires, įskaitant „Pergalės teoriją“ ir iniciatyvą „Fight Tonight“, pabrėžiančią pasirengimą prireikus kovoti jau šiandien. Tvirtas transatlantinis ryšys išlieka kolektyvinio saugumo kertiniu akmeniu. Mūsų priešininkai nieko kito taip nenorėtų, kaip atskirti Europą nuo jos svarbiausių saugumo partnerių. Neturėtume padėti jiems pasiekti šį tikslą.
NATO galime padaryti veiksmingesnę, labiau subalansuotą ir pajėgesnę tik stiprindami Europos pajėgumus. Stipresnė Europa taip pat bus stipresnė Jungtinių Valstijų sąjungininkė.
Kad ši vizija taptų realybe, jau ėmėmės ryžtingų veiksmų.
Šiais metais Lietuva pagrindinėms gynybos išlaidoms skiria 5,38 proc. bendrojo vidaus produkto, o dar 1,5 proc. – platesniems gynybos ir saugumo poreikiams. Tai reiškia, kad mūsų bendros išlaidos siekia beveik 7 proc. bendrojo vidaus produkto – tai didžiausias rodiklis tarp NATO šalių.
Beveik 50 proc. mūsų gynybos biudžeto skiriama modernizavimui ir dideliems pirkimams.
Pažangūs pajėgumai yra būtini, jei norime užtikrinti patikimą konvencinio Rusijos atgrasymo laikyseną.
Taip pat intensyviai dirbame, kad parengtume kuo išsamesnį priimančiosios šalies paramos paketą, skirtą nuolatiniam Vokietijos karių dislokavimui Lietuvoje. Būtinos infrastruktūros plėtra vyksta pagal planą.
Esame visiškai pasirengę užtikrinti, kad Vokietijos Bundesvero kariai ir jų šeimos Lietuvoje jaustųsi kaip namuose. Tai taip pat reiškia, kad Vokietijos pajėgoms bus suteikta galimybė naudotis moderniausia mokymo, apgyvendinimo ir kita reikalinga infrastruktūra.
Vokietijos vyriausybės sprendimas dislokuoti Lietuvoje 45-ąją šarvuotąją brigadą aiškiai parodo Vokietijos įsipareigojimą Europos saugumui ir jos lyderystę NATO.
Lietuvoje aiškiai matome, kad šis laikmetis keičia ne tik Vokietiją, bet ir visą Europą. Investuodama į gynybą ir stiprindama NATO rytinį flangą, dabartinė Vokietijos vadovybė užtikrina taiką, saugumą ir stabilumą mūsų žemyne. Jos ryžtas veikti padeda Europai tapti stipresnei, atsparesnei ir geriau pasirengusiai.
Didžiuodamasis noriu pabrėžti įspūdingą mūsų šalių pažangą gynybos pramonės bendradarbiavimo srityje. Vokietija tapo Lietuvos pagrindine partnere šioje srityje. Lietuvoje jau pradėtanaujos „Rheinmetall“ gamyklos, kurioje bus gaminami 155 mm artilerijos šaudmenys, statyba, o gamybą planuojama pradėti 2027 metais.
Vos prieš kelias savaites kartu su bendrove KNDS taip pat davėme startą „Leopard“ tankų surinkimo, techninės priežiūros ir remonto gamyklos statybai Lietuvoje. Šis bendras Lietuvos ir Vokietijos projektas ne tik sustiprins Lietuvoje dislokuotos Vokietijos šarvuotosios brigados pajėgumus, bet ir leis teikti paslaugas partneriams visame regione. Tikimasi, kad pirmasis „Leopard“ tankas naujojoje gamykloje bus surinktas 2028 metais.
Taip pat suprantame, kad tvirti aljansai grindžiami žmonių tarpusavio ryšiais, kultūriniu supratimu ir kalba.
Jau dabar nekantriai laukiu 2027 m. prasidėsiančios Lietuvos metų Vokietijoje programos. Tikiuosi, kad ji padės Vokietijos visuomenei geriau pažinti turtingą Lietuvos kultūrą ir suartins mūsų žmones.
Taip pat paskelbiau nacionalinę iniciatyvą, kuria siekiama populiarinti vokiečių kalbą Lietuvoje ir stiprinti jos mokymą mūsų mokyklose bei universitetuose. Mūsų tikslas aiškus: siekiame, kadvokiečių kalba taptų antrąja pagal populiarumą pasirenkama užsienio kalba Lietuvoje. Ir tikiu, kad mums tai pavyks.
Gerbiamieji,
nuo 2027 m. sausio 1 d. Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai. Daugiausia dėmesio skirsime saugumui ir gynybai, vidaus saugumui, ES plėtrai ir konkurencingumui.
Siekdami užtikrinti nuspėjamą, ilgalaikę ir tvarią paramą Ukrainos saugumui ir gynybai, taip pat sieksime stiprinti Europos pasirengimą gynybai NATO kontekste, be kita ko, įgyvendindami Rytų flango sargybos ir karinio mobilumo iniciatyvas.
Matome didelį dar neišnaudotą NATO ir ES bendradarbiavimo potencialą, taip pat būtinybę stiprinti Europos ir transatlantinių partnerių sąveikumą.
Pirmininkaudami ES Tarybai taip pat pabrėšime istorinės atminties svarbą. Stipri Europa – tai Europa, kuri prisimena savo praeitį ir kovoja prieš bet kokius bandymus perrašyti istoriją. Tai ypač svarbu sprendžiant autoritarinių režimų, kurie linkę manipuliuoti istoriniais faktais, keliamus iššūkius.
Gerbiamieji,
siekdami ginti bendras vertybes ir paversti jas veiksmingu bendradarbiavimu saugumo ir gynybos srityse, neturime pamiršti svarbiausio dalyko – žmonių.
Būtent mūsų žmonių vienybė, pilietinis ryžtas ir pasiryžimas ginti laisvę pažemino sovietų režimą Baltijos kelio dieną, padėjo nugriauti Berlyno sieną ir apginti mūsų laisvę.
Negalime sau leisti švaistyti jėgų tarpusavio kovoms. Didėjanti populizmo įtaka Europoje ir už jos ribų kelia pavojų, nes skaldo visuomenes ir pakerta pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis.
Todėl mūsų užduotis – ne tik stiprinti gynybą, bet ir saugoti demokratiją. Turime stiprinti visuomenės sanglaudą, padėti žmonėms atskirti tiesą nuo melo ir įgyvendinti būtinas reformas.
Taip giname savo laisvę ir užtikriname Europos ateitį.
Ačiū!
