Vaidilė Gudašiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.
Vaidilė Gudašiūtė į fotografijos studijas įstojo surinkusi aukščiausią stojamojo egzamino balą iš visų stojančiųjų. Kelią nuo pirmojo fotoaparato iki studijų ji pasakoja pati.
Apie fotografijos studijas svajojau nuo dešimtos klasės. Kiek save prisimenu, visada žinojau, kad noriu būti susijusi su fotografija, todėl jau tada žinojau, ką norėčiau studijuoti baigusi mokyklą.
Būdama šešiolikos gavau savo pirmąjį fotoaparatą. Žinoma, iš pradžių nelabai supratau, ką su juo daryti. Pradėjau fotografuoti draugus, miesto architektūrą, praeivius ir visa kita, kas atrodė įdomu. Tačiau kartu nuolat kildavo klausimų. Kodėl viena nuotrauka per šviesi, kita – tamsi? Kodėl kartais nuotrauka būna sujudinta arba tiesiog neatrodo taip, kaip norėjau?
Fotografuodama pradėjau po truputį suprasti, kaip veikia fotoaparatas, ką keičia skirtingi režimai, kaip sufokusuoti ir kontroliuoti vaizdą. Tačiau vien fotografuoti sau jau nebeužteko. Norėjosi įgyti daugiau praktikos.
Po mokyklos pradėjau savanoriauti įvairiuose meno ir muzikiniuose renginiuose, juos fotografavau ir taip kaupiau patirtį. Būdama septyniolikos gavau ir pirmąjį savo užsakymą – fotografavau mergaitės Pirmosios Komunijos šventę. Tada pirmą kartą rimtai pagalvojau, kad fotografija man nėra tik hobis. Norėjau išmokti daugiau ir iš šios veiklos pasiekti kažko daugiau.
Tuo metu mano fotografijos žinios dar nebuvo tokios, kokių norėjau. Mama pradėjo ieškoti žmogaus, kuris galėtų padėti man tobulėti. Taip atsirado fotografas ir fotografijos mokytojas Vladas Dobrovolskis, kuris vėliau tapo mano mentoriumi.
Jau pirmoji pamoka buvo skirta fotoaparato pagrindams, tačiau greitai supratau, kad pas Vladą mokysiuosi ne tik spaudyti fotoaparato mygtukus. Jis mokė suprasti, kodėl nuotrauka yra gera arba bloga, pastebėti klaidas ir jas ištaisyti.
Po kiekvienos pamokos vis daugiau dalykų tapdavo aiškūs. Vladas duodavo užduotis, kurioms reikėjo ne tik fotografuoti, bet ir galvoti, ką darau ir kodėl. Kitą kartą kartu aptardavome rezultatus, ieškodavome klaidų ir galvodavome, kaip jų išvengti. Atrodė, kad kiekviena pamoka prideda dar vieną dėlionės detalę.
Baigusi fotografijos kursą jau žinojau, kad jeigu tikrai noriu studijuoti fotografiją, turiu pradėti rimtai ruoštis stojamajam egzaminui. Vladas sutiko tapti mano mentoriumi ir padėti pasiruošti.
Lengva nebuvo. Tuo metu buvau dvyliktokė, todėl reikėjo suderinti mokyklą, kitus mokslus ir fotografiją. Kartais tikrai kildavo abejonių, ar pasirinkau teisingą kelią ir ar sugebėsiu pasiekti tai, ko noriu. Tačiau nenuleidau rankų.
Mokslo metų pradžioje su Vladu susidėliojome planą: ką turiu išmokti, kur dar trūksta žinių ir kam reikia skirti daugiausia dėmesio. Jis žinojo, ko reikės per stojamąjį egzaminą, todėl ruošėmės kryptingai. Po truputį pradėjau jaustis vis tvirčiau. Tai, kas anksčiau atrodė sudėtinga, tapo suprantama. Fotografuodama pradėjau ne tik naudotis fotoaparatu, bet ir suprasti, ką noriu pasakyti nuotrauka.
Ir tada atėjo stojamasis egzaminas.
Rezultatas pranoko mano lūkesčius. Surinkau aukščiausią balą iš visų stojančiųjų ir gavau valstybės finansuojamą vietą Fotografijos studijų programoje Kauno kolegijoje.
Man tai buvo didžiulis džiaugsmas. Ypač todėl, kad puikiai prisimenu, nuo ko viskas prasidėjo – nuo šešiolikos metų merginos, kuri turėjo pirmąjį fotoaparatą, fotografavo draugus ir miestą, bet dar nelabai suprato, kodėl viena nuotrauka būna per šviesi, o kita – išsiliejusi.
Per gana trumpą laiką teko labai daug išmokti, o paskutiniai metai iki stojimo pareikalavo nemažai pastangų. Šiandien suprantu, kad vien noro neužtenka. Reikia mokytis, klysti, bandyti dar kartą ir nepasiduoti, kai ne viskas iš karto pavyksta.
Džiaugiuosi, kad tuo metu šalia buvo Vladas Dobrovolskis – mokytojas ir mentorius, kuris padėjo man suprasti fotografiją ir pasiruošti tam svarbiam etapui. Be jo pagalbos ir mano pačios pastangų rezultatas, ko gero, būtų buvęs kitoks.
Dabar jau galiu pasakyti – svajonė, kurią turėjau nuo dešimtos klasės, išsipildė. Bet svarbiausia ne pati studijų vieta. Pati sau įrodžiau: jeigu tikrai nori, daug dirbi ir nepasiduodi, net tai, kas pradžioje atrodo labai sunku, yra pasiekiama.
