Lapkričio mėnesį Kremliui palankūs žiniasklaidos šaltiniai Lietuvoje dar labiau stiprino antivyriausybinį naratyvą, siekdami parodyti valdžią kaip nestabilią, manipuliuojančią ir nesugebančią efektyviai valdyti šalies. Tokie veikėjai nuolat jungė įvairius įvykius į vieningą pasakojimą, kuriame Lietuva – nefunkcionuojanti valstybė, iš vidaus griūnanti dėl korumpuotų elitų, išgalvotų saugumo grėsmių ir politiškai motyvuoto chaoso. Vyraujantis naratyvas vaizdavo nacionalinius lyderius kaip savanaudiškus ir atsiskyrusius nuo paprastų piliečių. Kremliui palankias žinutes atkartojantys kanalai nuolat akcentavo, kad Lietuvą valdo nekompetentingi politikai, kurie patys save apdovanoja, bet nesugeba tinkamai tarnauti šaliai ir valstybės gerovei. Vadovybė buvo netgi vaizduojama kaip neteisėta, morališkai sugedusi ir tyčia „griaunanti valstybę iš vidaus“.
Kremliui palankūs šaltiniai intensyviai taikėsi į buvusį užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį po to, kai jis gavo 2025 m. Sergejaus Magnickio žmogaus teisių apdovanojimą. Alternatyvi žiniasklaida Landsbergį lygino su sovietų lyderiu Leonidu Brežnevu, kaltino „medalių dalinimu sau“ ir apdovanojimą vadino „moralinės lyderystės parodija“. Plėtojant šį naratyvą, apdovanojimas buvo pateiktas kaip įrodymas tariamo valstybės elito savanaudiškumo, skelbiant, kad „medaliai dabar skiriami už Lietuvos naikinimą“ ir siekiant diskredituoti Lietuvos žmogaus teisių veiklą ir paramą sankcijoms prieš agresorius.
Lapkričio mėnesį stiprėjo ir asmeninės atakos prieš prezidentą Gitaną Nausėdą, premjerę Ingą Ruginienę ir užsienio reikalų ministrą Kęstutį Budrį. Paplitę socialinių medijų įrašai reikalavo Nausėdos atsistatydinimo ir kaltino aukščiausius pareigūnus „valstybės griovimu iš vidaus“. Ruginienė buvo vaizduojama kaip valdžios, kurią greitai ištiks absoliutus krachas, simbolis, komentatoriai skleidė žinutes, kad Lietuva valdoma „be jokios vizijos“, o šalies ateitis – itin miglota.
Dėmesio susilaukė ir pirmosios ponios Dianos Nausėdienės kalba, pasakyta tarptautiniame susitikime „Auginu Europą 2025“. Šios kalbos ištraukos plačiai pasklido socialinių medijų platformose, sukeldamos satyros bangą. Nors Kremliui palankūs šaltiniai šiai temai skyrė mažiau dėmesio lyginant su nepriklausoma žiniasklaida, visgi pasinaudojo puikia proga šį įvykį paversti dar vienu antivyriausybinio naratyvo argumentu.
Tam taip pat buvo panaudotas ir įvykis prezidentūroje, kai iniciatyva „Šilainių sodai“ atsisakė priimti Lietuvos galios apdovanojimą iš prezidento rankų. Kremliui palankūs kanalai kritikavo tai kaip „arogantišką“ ir „nemandagų“ sprendimą, pasinaudodami proga pulti prezidentą ir pateikti valdžią kaip nepopuliarią ir moralės stokojančią.
Valstybinis transliuotojas „LRT“ tapo pagrindiniu Kremliui palankių šaltinių kaltinimų taikiniu pasklidus kalboms, kad generalinė prokurorė Nida Grunskienė neva dangstė jo finansinius nusižengimus. Kremliaus remiama žiniasklaida reikalavo audito, finansavimo mažinimo ir bausmių už tariamą politinę apsaugą. Tuo pačiu alternatyvioje žiniasklaidoje išryškėjo ir platesni egzistenciniai naratyvai: Lietuva buvo lyginama su „antrąja Ukraina“, kuriai gresia moralinis žlugimas ir jau nebesustabdoma korupcija. Kai kurie šaltiniai netgi apibūdino šalies BVP kaip „biudžetą karo finansavimui“, teigdami, kad ekonomikos augimas tarnauja militaristiniams tikslams, o ne piliečių gerovės kūrimui.
Dar vienas nuolatinis naratyvas vaizdavo Lietuvos saugumo grėsmes kaip tam tikrą dirbtinį konstruktą, sukurtą gyventojų kontrolei. Iš Baltarusijos leidžiamų meteorologinių balionų incidentai, sienos ribojimai ir hibridinių atakų įspėjimai buvo interpretuojami kaip surežisuoti spektakliai, skirti sukelti baimę, pateisinti sankcijas ir užtikrinti piliečių paklusnumą. Šiuo naratyvu buvo menkinamos tikros grėsmės iš Rusijos ir Baltarusijos, pakeičiant jas įspūdžiu, kad valdžia tyčia kuria krizę savo politiniams tikslams. Apie iš Baltarusijos leidžiamus meteorologinius balionus, kurie reguliariai trikdo Vilniaus oro uosto veiklą, Kremliui palankioje žiniasklaidoje buvo pranešama taip, tarsi valdžia organizuotų „propagandinį spektaklį“. Kremliui palankūs šaltiniai teigė, kad sienos uždarymas su Baltarusija buvo „politiškai surežisuotas veiksmas“, oro uostų ribojimai neturėjo pagrindo, o gyventojai buvo „psichologiškai treniruojami paklusti“. Šiuo naratyvu Lietuva buvo vaizduojama kaip valstybė, kurią valdo baimę kurstanti valdžia, o tikrosios grėsmės iš kaimyninių šalių–agresorių buvo menkinamos.
Svarbus ginčas kilo dėl naujų sankcijų Baltarusijai įvedimo. Seimo narys Remigijus Žemaitaitis prieštaravo priemonių griežtinimui, teigdamas, kad pasiūlymas nebuvo suderintas su valdančiąja koalicija, kurios dalimi jis pats yra. Kremliui palanki auditorija jį išaukštino kaip retą „sveiko proto balsą“ valdžioje, pridurdama, kad galbūt piliečiai turėtų taikyti sankcijas „Seimui ir Vyriausybei“ už nuolatinį provokacijų ir „karų bei sankcijų“ siekį. Kęstutis Budrys, raginęs griežtinti sankcijas ir apibūdinęs pasikartojančius meteorologinių balionų iš Baltarusijos leidimus kaip hibridines atakas, alternatyvioje žiniasklaidoje buvo išjuoktas kaip tas, kuris „visur mato kombinuotą ataką“. Taip buvo siekiama stiprinti naratyvą, kad Lietuvos saugumo politika yra perdėta ir atitrūkusi nuo realybės, o patys valdantieji nėra įgalūs priimti teisingų sprendimų.
Vidaus nesutarimai – dėl sankcijų Baltarusijai, visuomeninių iniciatyvų, kasdienių politinių ginčų – buvo įtraukti į platesnį valstybinės disfunkcijos naratyvą. Kiekviena kontroversija buvo interpretuojama kaip papildomas įrodymas, kad valdžia yra susiskaldžiusi ir atitolusi nuo savo piliečių. Visų šių naratyvų tikslas išliko tas pats: silpninti visuomenės pasitikėjimą Lietuvos institucijomis, diskredituoti valstybės saugumo sprendimus ir kurti įspūdį, kad šalis nuolat patiria krizę, yra izoliuota nuo sąjungininkų ir išduota savo pačios vadovybės.
Daugiau informacijos apie antivalstybines melagienų kampanijas Lietuvoje ir Baltijos šalyse: https://balticdisinfo.eu/.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.