Kas paprastai nuspėja, kaip gyvens Europos miestai po keliolikos metų? Technologijų kūrėjai, urbanistai, inžinieriai. Retai – muzikantai. Tačiau Giedriaus Balčiūno, muzikos scenoje žinomo Mr. Jumbo vardu, dar 2009 m. sukurta miesto judėjimo vizija šiandien stebėtinai atliepia modernias Europos transporto tendencijas.
Muzikos bendruomenėje Jumbo vertinamas kaip profesionalas, kurio talentas dažniausiai siejamas su scena, instrumentu ir savita atlikimo energija. Tačiau nedaugelis žino, kad viename iš savo kūrybinių gyvenimo etapų jis buvo itin arti dizaino ir urbanistikos pasaulio. Yra ir kita, mažiau žinoma istorija, ilgainiui nugulusi akademiniuose archyvuose ir likusi nuošalyje.
Dar 2009 metais, studijuodamas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, Giedrius parengė magistro darbą „Miestas be automobilio“, kuriame pasiūlė futuristinę, tačiau logiškai argumentuotą miesto judėjimo reformą. Idėja buvo paprasta, bet tuo pat metu stulbinanti: pagrindinis individualus transportas mieste turėtų būti pakeistas lengvomis, vienašėmis, giroskopu stabilizuojamomis priemonėmis, o pagrindinis judėjimo tinklas – permąstytas iš esmės. Miestas, kaip jis siūlė, turėtų funkcionuoti be nuosavų automobilių, o judėjimo sistema būtų paremta nuolat veikiančia, autonomine transporto grandine.
Giedriaus vizijoje po Kauno miestu turėjo driektis tuneliai, kuriais judėtų automatizuoti „nešikliai“ – autobuso dydžio transporto kapsulės, skirtos ne keleiviams, o lengvoms individualioms priemonėms transportuoti į mikrorajonus: Šilainius, Šančius, Vilijampolę, Petrašiūnus ar Dainavą. Gyventojai iš automatizuotų stotelių su požeminiais liftais pasiimtų savo individualias transporto priemones, o energija visai sistemai būtų tiekiama naudojant indukcines plokštes, perduodančias elektrą trumpais impulsais. Inerciniai giroskopiniai varikliai užtikrintų judėjimą be taršos, be triukšmo ir be poreikio dideliems akumuliatoriams. Buvo sumodeliuota taip, kad judėjimo priemonės cirkuliuotų nuolat, o miestas imtų funkcionuoti tarsi išmaniai valdoma, lengvai kvėpuojanti susisiekimo ekosistema.
Diplominio darbo vadovai doc. dr. Jūratė Tutlytė ir prof. Jonas Venckūnas idėją palaikė, tačiau vis tiek joje buvo daugiau eksperimentinės dvasios nei tikrumo. Kūrybinė drąsa įvertinta – darbas apgintas labai geru balu, tačiau vizija liko stalčiuje. O šiandien, praėjus šešiolikai metų, Europos miestai ima priartėti prie tų sprendimų, kuriuos Giedrius numatė dar studijų laikais.
Elektriniai autobusai, kurie pasikrauna kildami į stotelėje įrengtą pantografą; belaidžiai indukciniai įkrovikliai, testuojami Vokietijoje ir Skandinavijoje; mažų akumuliatorių koncepcija, paremta nuolat papildoma energija; dalijimosi transporto modeliai, kurie per dešimtmetį tapo miestų kasdienybe – visa tai šiandien atrodo įprasta. Tačiau 2009-aisiais tai buvo labiau futurologija nei dizaino magistro studijos.
Panašumų – ir daugiau. Giedriaus idėja, kad mieste asmeninė transporto priemonė nebūtų nuosavybė, o bendrai naudojamas įrankis, dabar įsitvirtinusi visoje Europoje. Jo modelis rėmėsi išmaniųjų sistemų logika: kiekvienas gyventojas pasiima transporto priemonę viename taške ir palieka kitame, o visa sistema autooptimizuojasi pagal srautus. Šiandien tai – „Bolt“, „Dott“, „Tier“ ir kitų platformų realybė.
„Kai šįmet Amsterdame pamačiau, kaip autobusas pakelia ragus į pantografą ir pasikrauna per kelias sekundes, pajutau keistą déjà vu jausmą. Suvokiau, kad būtent taip kažkada esu suprojektavęs. Sukūriau, apsigyniau ir pamiršau. O dabar – tai tiesiog veikia,“ – prisimena Giedrius.Muzikos pasaulyje jis žinomas kaip 2007 metų „Gitarų šėlsmo“ konkurso roko kategorijos nugalėtojas, vienas ryškiausių Lietuvos gitaristų, grojęs ir tebegrojantis su Džordanos Butkutės gyvo garso grupe. Savo viduramžių folko projektą „Hansanova“ jis pristato tarptautinėse scenose, dalyvavo „Eurovizijos“ atrankose, o naujausias albumas išleistas vinilo formatu.
Šalia scenos jis visada turėjo ir kitą pasaulį: dizainą, sportą, žaliąsias idėjas, dviračius, miestų ritmiką. „Visada buvau tarp dviejų polių – muzikos ir dizaino. Gal todėl miestas man atrodė ne tik kaip infrastruktūra, bet kaip gyva, kvėpuojanti sistema,“ – sako jis.
Galbūt ši istorija nebūtų pasisukusi kitaip net ir tuo atveju, jei 2009-aisiais projektas būtų sulaukęs daugiau dėmesio. Tačiau ji primena paprastą dalyką: kūryba dažnai netelpa į vieną sritį. Kartais žmogus, stovintis scenoje su gitara, tuo pačiu metu dėlioja ir miesto ateities kontūrus.
Mr. Jumbo atvejis – vienas iš tų retų momentų, kai praeities vizija ir dabarties realybė persidengia taip tiksliai, kad tai kelia santūrią, žmogišką nuostabą. Tai vienas iš tų atvejų, kai žmogaus idėjos su laiku įgauna kitą – naują – prasmę.
D.U.K.
Kas yra Giedrius Balčiūnas (Mr. Jumbo)?
Giedrius Balčiūnas, žinomas Mr. Jumbo vardu, yra Lietuvos muzikantas, gitaristas ir kūrėjas, aktyvus įvairiuose muzikos projektuose. Tačiau mažiau žinoma, kad jis taip pat yra baigęs dizaino ir urbanistikos studijas bei kūręs futuristines miesto transporto vizijas.
Ką Giedrius pasiūlė savo magistro darbe „Miestas be automobilio“?
2009 m. jis sukūrė konceptualią miesto judėjimo sistemą, kurioje tradiciniai automobiliai būtų pakeisti lengvomis, vienašėmis, giroskopu stabilizuojamomis transporto priemonėmis, o miesto mobilumas remtųsi automatizuotomis, nuolat veikiančiomis transporto grandinėmis.
Kodėl ši vizija laikoma pranašiška?
Daugybė idėjos elementų, kurie 2009 m. atrodė futuristiniai, šiandien jau įgyvendinami: indukciniai įkrovikliai, pantografais įkraunami autobusai, dalijimosi transportas, mažos baterijos, autonominės sistemos. Tai rodo, kad Giedriaus koncepcija numatė realias Europos miestų vystymosi kryptis.
Ar ši transporto sistema būtų realiai pritaikoma šiandienos miestuose?
Didelė dalis idėjos jau dera su šiuolaikinėmis tendencijomis – tvari energetika, automatiniai transporto srautai, bekontakčiai įkrovimo sprendimai, dalijimosi transportas. Tačiau tam reikėtų didelių investicijų į infrastruktūrą, tunelių statybas ir miesto pertvarkymą.
Kodėl ši istorija svarbi platesniame kontekste?
Ji parodo, kad kūrybiškumas nėra apribotas viena sritimi. Muzikantas gali kurti urbanistines idėjas, o dizaineris – muziką. Kartais praeityje sugalvotos vizijos virsta realybe tik po keliolikos metų, atskleisdamos kūrėjų įžvalgumą ir platesnį mąstymą.
