„Mano tikslas – būti medžiu, po kurio šešėliu galėtų augti jauni žmonės“, – sako Mykolas Kulikauskas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventas, šiuo metu dirbantis Kauno arkivyskupijos jaunimo centre (KAJC), kur jo kasdienis gyvenimas sukasi apie žmonių palaikymą, bendruomenės kūrimą ir apmąstymus apie prasmės klausimus.
Mūsų interviu metu Mykolas atvirai pasakoja apie savo kelionę, kuri prasidėjo nuo netikėto studijų pasirinkimo, bet išsivystė į apgalvotą sprendimą dedikuoti savo gyvenimą kitiems. Jis taip pat apmąsto studijas kaip asmeninę transformaciją, bendruomenes, kurios ne tik suburia žmones, bet ir padeda jiems augti, patirtis, kurios formuoja atsakomybės jausmą, ir džiaugsmą kaip kompasą, rodantį kryptį gyvenime.
Vertingos žinios ir tikrasis pašaukimas
Mykolas į VDU Katalikų teologijos fakultetą (KTF) pateko netikėtai. Jis svarstė apie psichologiją, tačiau asmeniniai ryšiai jį atvedė į teologiją.
„Tuo metu man patinkančios merginos tėtis buvo teologijos dėstytojas. Šiek tiek jį pažinojau iš vaikų stovyklų, kuriose kartu dirbome. Kartą juokavome, ir ji juokais pasiūlė man stoti į teologiją ir lankyti jos tėčio paskaitas. Taigi, į šias studijas atėjau per humorą, per juoką, visiškai netikėtai, bet dabar suprantu, kad tai buvo vienas svarbiausių mano gyvenimo sprendimų“, – prisimena absolventas.
Pasak jo, teologija yra filosofija, kuri neatmeta Dievo egzistavimo, ir nuo pat pradžių šis dalykas jį įtraukė. Tačiau, kai tik turėdavo šiek tiek laisvo laiko, Mykolas lankydavo ir kitas paskaitas.
„Po savo paskaitų, jei neturėdavau ką veikti, lankydavau panašias paskaitas magistrantams, taip pat prisijungdavau prie psichologijos studentų. VDU tvarkaraštis yra viešai prieinamas, todėl lengva pamatyti, kokios paskaitos vyksta ir kur. Taigi, aš tiesiog ateidavau ir paklausdavau dėstytojo, ar galėčiau pasilikti. Nė karto niekas nepasakė „ne“, – su šypsena sako Mykolas.
Po dvejų akademinių metų, per kuriuos jis studijavo teologiją kartu su pedagogikos minoru, Mykolas galiausiai perėjo į religinę pedagogiką. Šį sprendimą paskatino suvokimas, kad mokymas ir darbas su vaikais yra jo tikrasis pašaukimas.
„Gavau kvietimą prisidėti prie mokyklos įkūrimo, ir tuo pačiu metu aš taip pat klausinėjau, ar teologija tikrai yra man tinkama studijų sritis… Kai tie du dalykai susidėjo, nusprendžiau pabandyti pakeisti studijas – juo labiau, kad teologijos bakalauras trunka ilgiau nei įprastai, penkerius metus, ir nors man patiko įgytos žinios, norėjau jas pritaikyti praktiškai“, – aiškina savo sprendimą absolventas.
Vis dėlto Mykolas sako, kad didžiausia jo studijų Katalikų teologijos fakultete vertė buvo asmeninis pokytis, kurį jos atnešė. „Šios studijos man davė suvokimą, kad man patinka žmogus, kuriuo tapau. Kartais žmonėms patinka dalykas arba žinios, kurias jie įgijo, bet man tai buvo žmogus, kuriuo tapau“, – sako absolventas.
Bendruomenė ir šilti santykiai
Kalbėdamas apie KTF bendruomenę, Mykolas sako, kad ji nėra didelė, bet būtent tai leidžia lengvai susipažinti su visais jos nariais ir užmegzti asmeninius santykius su dėstytojais.
„Pirmaisiais metais patys dėstytojai užsimindavo, kad būtų malonu diskutuoti, pasikalbėti. Atrodė, kad jie net nusivilia, jei studentai neuždavinėja jokių papildomų klausimų. Bet kai tik kas nors parodydavo didesnį susidomėjimą jų dėstomu dalyku, jie nušvisdavo“, – sako Mykolas, prisimindamas kelis kartus, kai diskusijos persikeldavo už klasės ribų į dėstytojų namus.
„Kai kurie geriausi mano prisiminimai yra iš tų laikų, kai visas kursas, apie tuzinas mūsų, sėdėdavome prie laužo dėstytojo sode, gamindavome maistą, juokaudavome ir kalbėdavomės apie gyvenimą ir filosofiją. Tas ryšys išliko stiprus – net ir dabar galėčiau lengvai paskambinti daugumai savo dėstytojų ir paprašyti patarimo. Tiesą sakant, esu tai daręs ne kartą“, – prisipažįsta Mykolas.
Absolventas taip pat išskiria dogminės teologijos kursą, kurį dėstė KTF dekanas Benas Ulevičius, kaip ypač įsimintiną: „Jis turėjo neįtikėtiną būdą pateikti dalyką. Geriausia prasme tai tiesiog susprogdino tavo protą. Prisimenu, galvojau, duokite man daugiau, daugiau tokių dalykų – tai mane maitina ne tik žiniomis, bet ir dvasiškai.“
Pasak Mykolo, studijų aplinką KTF formuoja pagarba tarp studentų ir dėstytojų bei aiškūs moraliniai atskaitos taškai. Čia studijos suprantamos kaip daugiau nei vien teorija – teologija įgauna prasmę tik tada, kai ji pritaikoma žmogaus gyvenime.
Toks požiūris į teologijos studijas taip pat paskatino Mykolą būti vienu jauniausių studentų savo kurse, vieninteliu, kuris įstojo iškart po mokyklos. „Visi kiti kurse buvo vyresni ir jau kažko pasiekę savo gyvenime – kai kurie net turėjo savo verslą, kai kurie dirbo laikraštyje, o aš taip pat turėjau keletą kurso draugų, kuriems buvo per 50. Jie buvo tikrai gilūs, įdomūs žmonės, kurie suvokė, kad gyvenime yra daugiau ir norėjo išsiaiškinti, kas tai yra“, – sako absolventas.
Mokytojas už klasės ribų
Apibūdindamas mokymą ir kitų vedimą kaip savo tikrąjį pašaukimą, Mykolas sako, kad kartą ant savo sienos išsikabino didelį popieriaus lapą su žodžiais: „Mano tikslas – būti geriausiu mokytoju Lietuvoje.“
Jis tvirtina, kad visiškai rimtai žiūrėjo į šį tikslą: „Kad ir ką tai reikštų, kokių kompetencijų ar kvalifikacijų man gali prireikti, kokius savo darbo vaisius man gali prireikti nuskinti, mano svajonė buvo būti geriausiu mokytoju šalyje. Tai kas pasikeitė? Buvau įkvėptas rūpintis tuo dar didesniu mastu.“
Po beveik penkerių metų darbo, iš pradžių kaip gamtos mokslų mokytojas, o vėliau kaip religijos mokytojas, Mykolas paliko savo darbą mokykloje ir dabar dirba akademiniu sielovados ir projektų koordinatoriumi Kauno arkivyskupijos jaunimo centre (KAJC). Savanoriavimas jį atvedė į KAJC.
„Anksčiau KAJC buvo žinomas dėl savo didelio masto renginių, kuriuose dalyvaudavo šimtai žmonių. Sužinojau apie galimybę prisijungti prie jų ir prisidėti prie kitų centro veiklų iš socialinių tinklų ir iš draugų, kurie jau buvo įsitraukę. Buvo natūralu, kad aš taip pat pradėjau savanoriauti“, – sako Mykolas.
Jis save apibūdina kaip idėjų žmogų, todėl, vedamas tikslo jausmo, jis savanoriavo KAJC beveik kaip visą darbo dieną, nors ir neatlygintinai, taip pat prisidėjo prie įvairių kelionių organizavimo. Kaip aiškina Mykolas, anksčiau jis pats važinėdavo į šias keliones, o paskui pradėjo padėti kitiems keliauti į įvairias piligrimines keliones, pavyzdžiui, Naujųjų metų bendruomenės susitikimus vienuolyne Prancūzijoje ar Šveicarijoje, Pasaulio jaunimo dienas Lisabonoje arba konferencijas Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Esu praleidęs naktį pievoje su popiežiumi ir milijonu jaunų žmonių iš viso pasaulio. Tai buvo nuostabi patirtis – vien tai, kad buvome kartu su tūkstančiais bendraminčių… Tik čia, Lietuvoje, visa tai šiek tiek nurimo, ir liūdna, kad ugnis nedega taip ryškiai – nes atmosfera, kurią sukuria visos šios vertybės, kurių išmokau tiek studijuodamas, tiek per tikėjimą praktikoje ir gyvenime, yra kažkas neįtikėtino“, – sako Mykolas.
Suvokimas, kad tokias iniciatyvas ir patirtis galima organizuoti ir Lietuvoje, atėjo gana netikėtai. Lankydamasis pas draugę, jis išgirdo jos mažą sūnų dainuojant vaikišką giesmę su žodžiais: „Aš esu tas, kuris kuria bendruomenę. Ridenkis per vandenyną, ridenkis per jūrą, eik į savo dalis ir kurk bendruomenę“, ir jis suprato, kad jis taip pat gali suburti tikinčiųjų bendruomenę savo šalyje.
„Todėl man nelabai patinka keliauti – viską, ko man reikia, aš jau turiu čia. Parsivežiau idėjų iš savo kelionių, pradėjau daryti daug savanoriško darbo aplink jas, ėmiausi ir vadovaujančių vaidmenų, ir natūralu, kadangi jau turėjau daug patirties ir įdėjau darbo, man buvo pasiūlytas darbas koordinuoti šias veiklas“, – apie pasiūlymą dirbti KAJC sako Mykolas.
Ne į plotį, o į gylį
Paklaustas, kaip veikia KAJC ir ką jis daro, Mykolas sako, kad dabartinė centro vizija yra būti tarsi šiltnamiu, kuriame galėtų klestėti visos parapijos – o Kauno arkivyskupijoje jų yra beveik 100. „Mano darbas ir viso centro darbas yra dirbti ne tiesiogiai su jaunimu, o su žmonėmis, kurie su jais dirba“, – sako jis.
Pats anksčiau dirbęs Dainavos parapijoje, Mykolas aiškina, kad parapijose dirbančiųjų tikslas yra užtikrinti, kad kiekvienas jaunuolis išgirstų, jog jis yra svarbus ir kad tai, ką jis daro, yra prasminga. „Ir kai jie pradeda sakyti, kad mieliau laiką leidžia čia, parapijoje, nei namuose prie kompiuterio, tokie žodžiai tikrai džiugina širdį. Šio darbo prasmė tikrai tampa aiški. Bet jei jauti pašaukimą tai daryti didesniu mastu, turi sekti tuo pašaukimu“, – sako Mykolas, aiškindamas, kad, vedamas šio pašaukimo, jis perėjo nuo darbo su atskirais jaunuoliais prie paramos tiems, kurie su jais dirba. „Aš matau didelę prasmę tame“, – sako jis.
„Kai pasieki tam tikrą gyvenimo tašką, nori sugerti visą skausmą ir blogį, sugerti anglies dioksidą kaip medis ir išskirti deguonį – tai yra gėrį. Mano darbas yra sugerti kuo daugiau sunkumų ir nelygumų, sugerti žmonių patirtis ir parodyti jiems, koks prasmingas jų darbas“, – sako Mykolas.
Jis tiki, kad jauni žmonės ateina į bažnyčią dėl konkrečių apeigų, tokių kaip Pirmoji Komunija ir Sutvirtinimo sakramentas, bet pasilieka dėl kažko kito – dėl rūpesčio, kurį jie gauna.
„Pavyzdžiui, mano parapijoje jauni žmonės liko ir pradėjo savanoriauti, nes kažkas parodė jiems rūpestį – bet tokį, kuris juos atgaivino – pirmiausia pastebėdamas juos, išklausydamas juos, o paskui suteikdamas jiems prasmės jausmą ir supratimą, kad jie čia reikalingi. Manau, kad tikėjimas neša tą žinią, kad esi priimamas toks, koks esi – kad nereikia būti „kažkuo ypatingu“, kad būtum svarbus, kad turi vietą po saule ir kad tavo gyvenimas yra prasmingas“, – sako jis.
Tendencijos ir vienybė
Paklaustas apie tendencijas tarp jaunų žmonių, kurie pastaraisiais metais prisijungė prie bendruomenės, Mykolas sako, kad veiklos ir iniciatyvos dabar yra struktūruojamos taip, kad prioritetas būtų ne tiek bandyti pritraukti naujus žmones, kiek dirbti giliau su tais, kurie jau yra bendruomenės dalis.
„Mes mažiau dėmesio skiriame žmonių „užkariavimui“, o daugiau jų „ugdymui“, kad jie galėtų augti savo pašaukime, savo kompetencijoje ir atrasti kažką gyvenime. Taigi, planuojame sezoną su gilesniu turiniu ir puoselėsime tuos, kurie nori rūpintis tiek naujai atvykstančiais, tiek tais, kurie dar nepasiekiami“, – apie KAJC planuojamas veiklas sako jis.
Kaune studijuojantys jaunuoliai taip pat yra vienijami Kauno akademine sielovada, prie kurios koordinavimo prisideda ir Mykolas. „Pagrindinė tiek VDU, tiek kitų akademinių sielovados bendruomenių misija yra rūpintis studentų dvasiniais poreikiais, aukoti mišias, teikti studentams ir darbuotojams dvasinį palydėjimą ir išklausyti juos“, – sako jis, pridurdamas, kad džiaugiasi, jog akademinė sielovados bendruomenė, vienijanti visą Kauną, yra viena bendra bendruomenė, nebepasidalijusi tarpusavyje – studentai iš skirtingų universitetų ir kolegijų, ir net absolventai, kurie jau baigė studijas, susirenka į įvairias veiklas ir iniciatyvas arba tiesiog praleidžia laiką kartu.
„Šie žmonės tiesiog nori galimybės augti savo tikėjime, meilėje savo artimui ir savo įgūdžiuose bei kompetencijoje. Jie nori suprasti, kaip jie gali prisidėti prie to, kad pasaulis taptų geresne vieta“, – teigia jis.
Mykolas sako, kad jis ir jo draugai bei bendraminčiai kartais juokauja, kad tikėjimas yra tarsi piramidės schema. „Juk Jėzus pradėjo nuo dvylikos žmonių – apaštalų – o dabar yra daugiau nei milijardas katalikų. Tai ar tai nėra piramidės schema?“, – juokiasi jis, pridurdamas, kad šios „schemos“ principas iš tikrųjų yra geras – skleisti džiaugsmą pasaulyje.
Apie tikslą ir gyvenimo pasirinkimus
„Iš visų Bažnyčios švenčių labiausiai mėgstu Kristaus Karaliaus iškilmę, švenčiamą likus savaitei iki Advento. Nes tai, ko žmonėms labiausiai reikia gyvenime, yra kryptis, o Kristus Karalius būtent tai ir suteikia“, – sako Mykolas, pridurdamas, kad žmonės gali daryti bet ką, jei žino, kodėl jie tai daro.
„Manau, kad visas pasaulis tampa liūdnesne vieta, kai žmonės praranda savo krypties jausmą ir nebežino, kodėl jie čia yra“, – sako jis. Taigi, paklaustas, ką patartų jaunam žmogui, kuris dar renkasi savo kelią ir studijų sritį, Mykolas atsako, kad džiaugsmas gali būti kompasas.
„Bet džiaugsmas nėra malonumas – tai sunkaus darbo rezultatas. Verta savęs paklausti, kokie jausmai kyla pagalvojus apie savo studijas, apie darbą, kurį dirbsi po studijų. Ir jei jauti bent truputį ramybės, tada pabandyk. Ieškok džiaugsmo, o ne malonumo, nes malonumas nepalieka vietos skausmui, kuris veda į tai, kas teisinga ir vertinga“, – pataria jis.
Mykolas prisimena, kad laimingiausios jo gyvenimo akimirkos buvo tos, į kurias jį atvedė nuoširdžios pastangos.
„Kai atsigręžiu atgal, sunkiausios mano gyvenimo akimirkos buvo tada, kai galvojau tik apie save – kai siekiau karjeros ir bandžiau uždirbti pinigus. O geriausios akimirkos buvo tos, kai man buvo sunkiausia – kai nerimavau dėl renginio, stovyklos ar kito projekto, kuriame savanoriavau. Tačiau būtent tomis akimirkomis jaučiausi gyvas ir džiaugsmingas“, – sako jis.
