„Tikrai verta vykti į užsienį – vien žmonės, kuriuos sutinki, ir patirtys, kurios plečia akiratį, daro tai verta“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto (TSPMD) trečiakursis Mantas Bonda, šiuo metu studijuojantis Kanadoje pagal mainų programą. Tačiau tai jau trečiasis jo tarptautinis mobilumas iš eilės.
Per pastaruosius pusantrų metų Mantas spėjo atlikti Erasmus+ praktiką Lietuvos Respublikos ambasadoje Romoje, studijuoti politiką Milano universitete ir šiuo metu semestrą leidžia Reginos universitete Kanadoje. Pasak Manto, kiekviena patirtis buvo skirtinga, tačiau visos jos padėjo jam geriau suprasti savo profesinius tikslus ir tai, kaip tarptautinė patirtis gali praturtinti jo ateities kelią Lietuvoje.
Atsakingos užduotys ir neįkainojama patirtis
Pirmoji Manto tarptautinė patirtis buvo Erasmus+ praktika Lietuvos Respublikos ambasadoje Romoje, Italijoje. Jis susirado šią vietą aktyviai ieškodamas galimybių ir kalbėdamasis su savo dėstytojais. „TSPMD reguliariai dalijasi informacija apie praktikos ir darbo galimybes, ypač institucijose, susijusiose su politika. Tereikia pasakyti, kad nori vykti – galimybių yra. Jei nusiųsite el. laišką ambasadai, sakydami, kad norėtumėte ten atlikti praktiką, jie paprastai iš karto atsakys, džiaugdamiesi, kad išgirdo iš jūsų, ir klausdami, kada galite atvykti“, – sako studentas.
Per savo trijų mėnesių praktiką jis dirbo kartu su visa ambasados komanda: padėjo organizuoti kultūrinius renginius, bendradarbiavo su kultūros atašė, vertė įvairius dokumentus ir vertė per tiesioginius susitikimus. Vienas įsimintiniausių įspūdžių buvo vertimas Lietuvos užsienio reikalų ministrui Kęstučiui Budriui. „Tai buvo mano pirmoji praktika, ir iš karto gauti tokį atsakomybės lygį buvo gana bauginantis dalykas, bet kartu tai buvo neįkainojama patirtis“, – prisimena Mantas.
Per savo praktiką jis taip pat turėjo atlikti daugiau emociškai sunkių užduočių: rašė užuojautos laiškus Ukrainos ambasadai Italijoje. „Kai kas kelias dienas susiduri su karo realybe per žuvusiųjų skaičių ir tragiškus žmonių likimus, tai tikrai paveikia“, – sako jis.
Nepaisant to, jo bendra praktikos patirtis Lietuvos ambasadoje Italijoje buvo tikrai sėkminga – vėliau jam netgi buvo pasiūlytas darbas.
Italų kalba, akcentas ir šalies pasirinkimas
Italija jam buvo natūralus pasirinkimas iš dalies dėl kalbos – Mantas yra pusiau italas, todėl savo pirmajam tarptautiniam mobilumui jis pasirinko šalį, kurioje galėtų laisvai bendrauti vietine kalba. Tačiau studentas sako, kad galiausiai jo pusiau itališka kilmė jam nelabai „padėjo“.
„Tai netgi gali būti tam tikra problema, nes Lietuvoje, kai pradedu kalbėti, žmonės mato mane kaip užsienietį, o Italijoje taip pat neatrodau kaip vietinis – pavyzdžiui, Milane žmonės dažnai mane painiojo su vokiečiu. Taigi ne visada jaučiuosi visiškai priimtas nei Lietuvoje, nei Italijoje“, – sako studentas, apibūdindamas iššūkius.
Per savo praktiką Lietuvos ambasadoje Italijoje Mantas taip pat turėjo priprasti prie gana skirtingo Romos akcento. „Buvo tikrai sunku priprasti; kai pirmą kartą atvykau, nesupratau pusės to, ką žmonės sakė. Bet praleidus ten kelis mėnesius, mano tėvai ir kiti giminaičiai Italijoje pastebėjo, kad aš pats pradėjau kalbėti su Romos akcentu. Buvo gana juokinga“, – šypsodamasis sako jis.
Po trijų mėnesių praktikos Romoje Mantas išvyko studijuoti į Milano universitetą, kur praleido keturis mėnesius gilindamas savo politikos mokslų žinias.
Draugai užsienyje ir itališkas gyvenimo tempas
„Man labai pasisekė, kad susitikau su italų studentais, kurie buvo atvykę į VDU, todėl tiek Romoje, tiek Milane turėjau draugų ir jų šeimų, į kuriuos galėjau kreiptis pagalbos“, – prisimena Mantas. Jis pataria visiems, svarstantiems apie tarptautinį mobilumą kitose šalyse, susipažinti su studentais iš tų šalių, studijuojančiais VDU.
„Jei galvojate apie Prancūziją, Italiją ar Ispaniją, VDU yra daug studentų iš tų šalių. Lengva užmegzti ryšį su jais, jie visada ieško žmonių, su kuriais galėtų praleisti laiką ar tiesiog pasikalbėti. Ir tikrai nepakenkia turėti vieną ar du pažįstamus šalyje, į kurią planuojate vykti“, – pataria studentas.
Mantas pažymi, kad Milane, esančiame Šiaurės Italijoje, žmonės yra labiau „lietuviški“ – šiek tiek santūresni ir labiau organizuoti.
„Kita vertus, Romoje niekada nežinai, kada kas nors pakvies tave pavalgyti ar pasivaikščioti. Sunku priprasti prie tokio tempo. Ir prie paties miesto dydžio – žmonės yra labai šilti, draugiški ir svetingi, bet jų yra tiek daug, kad per tris mėnesius, kuriuos ten praleidau, jaučiausi taip, lyg niekada negalėčiau ištrūkti už miesto ribų“, – prisimena studentas apie skirtumus tarp žmonių, kuriuos jis sutiko dviejuose Italijos miestuose.
Didžiausias skirtumas studijose: tempas ir savarankiško darbo apimtis
Šiuo metu Mantas studijuoja Kanadoje pagal mainų programą ir visą semestrą praleis universitete Reginoje, toliau gilindamas savo politikos mokslų žinias.
Paklaustas, kuo jo studijos VDU skiriasi nuo studijų universitetuose Milane ir Kanadoje, Mantas sako, kad didžiausias skirtumas yra ne paskaitų turinyje, o tempas ir didelis savarankiško darbo kiekis.
„Kiekvienai pamokai reikia perskaityti vieną ar du skyrius iš ilgų, sudėtingų akademinių knygų, todėl reikia laiko ne tik skaityti, bet ir suprasti, ką perskaitei. Gana sunku neatsilikti nuo tempo, rasti laiko tinkamai pasiruošti kiekvienai dienai ir nuolat nerimauji, kad gali ką nors pamiršti ar supainioti skirtingas knygas, reikalingas skirtingoms pamokoms“, – dalijasi savo patirtimi Mantas.
Anot jo, VDU dėstytojai darbo krūvį paskirsto proporcingiau. „Manau, kad mūsų dėstytojai tikisi, kad studijuosite savarankiškai ir imsitės iniciatyvos giliau domėtis tuo, ką studijuojate. Man šis požiūris labiau patinka, nes jis artimesnis mano mokymosi stiliui“, – sako Mantas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį į studijas kanadiečių anglų kalba kaip papildomą iššūkį: „Mano studijų programa VDU taip pat dėstoma anglų kalba, bet čia vis tiek girdi savo kurso draugus, o Kanadoje anglų kalba yra labai skirtinga. Nors esu įsitikinęs savo anglų kalbos įgūdžiais, vis tiek turiu nuolat budėti ir įsitikinti, kad viską teisingai supratau“.
Kanados šaltis ir neįtikėtinai draugiški žmonės
Kai Mantas pirmą kartą atvyko į Kanadą, jis nustebo, kad kanadiečiai, nors ir šaltesni bei ramesni nei italai, vis dėlto yra neįtikėtinai draugiški. „Įeini į parduotuvę ir visi klausia, kaip tau sekasi, kaip praėjo tavo diena. Net nežinai, ar jie tikisi išsamaus atsakymo, ar tikrai turėtum pradėti pasakoti, ką veiki ir kodėl perki tuos konkrečius daiktus. Pirmąsias kelias dienas tai atrodė labai neįprasta“, – prisimena Mantas.
Jį taip pat nustebino tai, kad per oficialius universiteto renginius vietiniams čiabuviams dėkojama už tai, kad leidžia naudotis jų žeme. „Mes neturime nieko panašaus nei Lietuvoje, nei kitur Europoje, nes mes patys esame vietiniai gyventojai, todėl ši tradicija man buvo vienas įdomiausių dalykų“, – sako jis.
Kitas dalykas, kuris nustebino Mantą, buvo didelis skaičius studentų iš Lotynų Amerikos universitete. „Yra apie 20 studentų iš Meksikos, o bendras mainų studentų skaičius yra 60. Būtent šis meksikiečių kontingentas, sudarantis trečdalį tarptautinių studentų, palaiko visų energiją ir šilumą“, – sako Mantas. O šilumos Kanadoje tikrai reikia: jis sako jau patyręs -45°C temperatūrą.
„Važiavome pažiūrėti šiaurės pašvaistės, bet lauke nebuvo įmanoma išbūti ilgiau nei dešimt minučių. Niekada nesu patyręs tokio šalčio
