„Manau, kad akademinė aplinka yra vienas iš pagrindinių veiksnių, formuojančių stiprią asmenybę, nes žmogus su aukštuoju išsilavinimu – jei jis iš tikrųjų mokėsi, o ne tiesiog nusipirko kelią – tampa šiek tiek kitu žmogumi“, – sako Havajuose gyvenanti rašytoja Vaiva Rykštaitė. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė ir dvylikos knygų autorė ragina moksleivius nepanikuoti ir nesirinkti studijų srities vien dėl iliuzinės saugumo vizijos, nes vienintelis teisingas kelias – sekti savo širdimi.
Studijų pasirinkimas: tarp būtinybės ir atsitiktinumo
Rašytoja prisimena, kad jos pačios sprendimą stoti į universitetą labiau įtakojo visuomenės ir artimųjų spaudimas, nei vidinis įsitikinimas. „Turėjau rinktis tarp teisės, ekonomikos arba medicinos studijų. Kadangi man nesisekė matematika, liko tik teisė“, – sako Vaiva Rykštaitė. Tačiau, kai jai nepavyko įstoti į teisę, ji atsidūrė filosofijos bakalauro programoje, kurią pasirinko dėl gandų, kad vėliau kažkaip bus galima persikelti į teisę.
„Štai taip įstojau gana atsitiktinai, nes tiesiog turėjau kažkur įstoti. Padariau tai, kas buvo būtina, kad suaugusieji mane paliktų ramybėje – tuo metu aš pati dar nesijaučiau visiškai suaugusi“, – prisimena rašytoja.
Nors Vaiva Rykštaitė pripažįsta, kad jos ambicijos bakalauro studijų metu nebuvo itin didelės, šiandien ji aukštąjį mokslą mato kaip esminį žmogaus raidos etapą. Jos nuomone, universitetas suteikia įrankius, kurie praverčia bet kurioje gyvenimo situacijoje, net jei vėliau karjeros kelias nuveda toli nuo studijuoto dalyko.
„Net jei žmogus nedirba su studijomis susijusioje srityje, tai vis tiek yra savotiška gyvenimo mokykla. Gyvenime yra daug dalykų, kurie mus pakeičia, kai juos patiriame. Pavyzdžiui, karinė tarnyba arba ekstremalios patirtys, tokios kaip artimųjų priežiūra. Aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus žino, kaip bendrauti, supranta, kaip atliekami tyrimai, ir turi stipresnius kritinio mąstymo įgūdžius. Tai tikrai formavo ir mane“, – pabrėžia ji.
Nuo Kauno bimbo iki filosofijos magistro laipsnio Londone
„Mokykloje nebuvau nei maištinga, nei meniška. Buvau tipiška Kauno bimbo ir man gana gerai sekėsi akademiškai. Universiteto metais daug vakarojau ir turėjau labai mažai ambicijų. Tuo metu atrodė svarbiau kur nors išeiti su draugais, pasiklausyti apkalbų ir gerai atrodyti. Manau, kad šiandien jaunimas yra daug sąmoningesnis ir politiškai aktyvesnis – žiūriu į juos ir galvoju: oho, aš visai tokia nebuvau“, – prisipažįsta ji.
Didelis lūžis įvyko, kai ji išvyko į užsienį ir turėjo prisiimti atsakomybę už savo studijas – tiek finansiškai, tiek morališkai. „Tik vėliau, kai pradėjau pati mokėti už savo mokslą – magistro studijų metu – radau stipriausią motyvaciją mokytis. Į bakalauro studijas ėjau su nuostata „turiu“, ir tas „turiu“ labiau kilo iš mano tėvų ir visuomenės. Londone filosofiją studijavau grynai dėl savęs, nes norėjau. Pati dirbau ir mokėjau už savo studijas, todėl universitete dirbau daug sunkiau.“
Vaiva Rykštaitė rašo visą savo gyvenimą – pirmąją knygą pradėjo rašyti būdama vos devynerių metų. Tačiau riba tarp gyvenimo būdo ir profesijos jai išryškėjo tik tada, kai ji pradėjo sulaukti tikro pripažinimo.
„Man svarbesnis pokytis įvyko tada, kai supratau, kad rašymas yra darbas. Tai atsitiko, kai pradėjau gauti padorų atlygį už savo rašymą. Manau, kad beveik bet kurioje profesijoje suprantame, kad esame kažko verti, kai žmonės pradeda vertinti mūsų darbą finansine išraiška“, – sako rašytoja.
Nors rašymas dabar yra jos kasdienio gyvenimo dalis, ji pabrėžia, kad filosofinis pagrindas buvo ypač vertingas: „Filosofijos studijos, ne tik VDU, bet ir apskritai, yra vienas geriausių dalykų rašymo įgūdžiams ugdyti.“
Drąsa klysti ir atrasti save
Šiandieniniame pasaulyje, kuriame technologijos ir dirbtinis intelektas keičia darbo rinkos taisykles, Vaiva Rykštaitė ragina žmones nešvaistyti laiko bandant nuspėti ateitį – kas bus progresyvu ir kas bus pelninga.
„Mes tiesiog nežinome, kaip atrodys pasaulis su dirbtiniu intelektu – viskas labai greitai keičiasi ir neįmanoma nuspėti. Tas pats pasakytina ir apie politinius neramumus – nežinome, kas mūsų laukia. Niekas negali mums pasakyti. Jei jūsų mama ar senelis teigia, kad žino, atminkite, kad jie žino ne daugiau nei kiti žmonės“, – sako rašytoja.
Jos nuomone, vienintelis teisingas kelias – sekti savo širdimi: „Kai seki savo širdimi, visada atsiras kažkas tau – jei ne pelnas, tai bent jau malonumas ir pašaukimas. Ir net jei pasirinksite specialybę, kuri atrodo perspektyvi, sėkmė vis tiek nėra garantuota. Kai kurios specialybės laikomos „nenaudingomis“, tačiau iš tikrųjų nėra beverčių kalbų ir nenaudingo išsilavinimo.“
Rykštaitė ketina įdiegti savo vaikams meilę mokslui, kartu suteikiant jiems laisvę klysti. Ji pati pripažįsta, kad jaunystėje jai trūko drąsos klausytis savęs, nes prestižas užgoždavo kitas galimybes.
„Liūdna, kad kai stojau į universitetą, tokios studijų programos kaip režisūra ar meno istorija man net nebuvo radarų zonoje – jos tiesiog nebuvo pasirinkimas. Ne tai, kad mano tėvai jas draudė, bet buvo labai aiškus kelias: turėjau pasirinkti prestižinę specialybę. Negalėjau net klausytis savęs. Todėl labai norėčiau, kad tėvai klausytų savo vaikų, o vaikai klausytų savęs: kas jus iš tikrųjų domina ir kur iš tikrųjų norite stoti?“, – sako ji ir priduria, kad išsilavinimas yra būtinas, todėl nereikėtų bijoti stoti.
„Visada galite vėliau perstoti arba pakeisti studijų kryptį. Gyvenimas ilgas, jis tik prasideda ir kiekviena klaida yra pamoka“, – tvirtina rašytoja.
Moters galios metas
Neseniai atšventusi savo 40-ąjį gimtadienį, Vaiva Rykštaitė į šį savo gyvenimo etapą žvelgia su nauju brandos pojūčiu. „Moteriai keturiasdešimt yra galios metas – arba, kitaip tariant, galimybių metas. Laikas, kai jau tiek daug gali padaryti ir tiek daug dar gali padaryti. Vis dar bandau suprasti, kur atsidūriau ir ką daryti toliau“, – svarsto rašytoja.
Nors gyvenimas Havajuose gali atrodyti kaip rojus, ji pripažįsta, kad jai trūksta pokyčių, kurie ateina su gyvenimu Lietuvoje: „Paradoksalu, bet labiausiai man trūksta metų laikų kaitos: krentančių lapų rudenį, sniego ir pavasario jausmo. Gyvenimas amžinoje vasaroje suteikia laiko netekimo jausmą, kuris mane trikdo.“
Šiomis dienomis jos kasdienis gyvenimas sukasi apie šeimą ir rašymą. Dvyliktosios jos knygos „Mama namuose. Trys valandos iš rytojaus“ išleidimas jai atnešė ne tik džiaugsmo, bet ir pažįstamą kūrybinį nerimą. „Nors tai jau mano dvylikta knyga, visada nerimauju, ar būsiu suprasta. Šiomis dienomis esu įsukta į darbų ir nesėkmingų bandymų sulėtinti tempą sūkurį. Tikiuosi, kad man galiausiai pavyks tai padaryti harmoningai ir noriai, o ne įprastu būdu – kai kokia nors liga priverčia mane sulėtinti tempą.
