Iš savo ilgametės psichinės mediumystės praktikos patirties išmokau, kad dvasios gali mus pasiekti net ir pačiomis kasdieniškiausiomis akimirkomis, ypač kai protas nurimsta ir fizinio pasaulio triukšmas pradeda blėsti.
Neseniai, per rytinę meditaciją prieš pradedant dienos skaitymus, patyriau vieną iš tų akimirkų. Buvau įsitaisiusi įprastoje dienos rutinoje, energiškai ruošdamasi dienos skaitymams, kai staiga pajutau, kad ateina mano močiutės ir senelio dvasia.
Mano močiutė gyvenime buvo neįtikėtinai psichinė. Ji galėjo pajusti žmonių energiją dar prieš jiems prabilus. Ji galėjo matyti kiaurai žmonių kaukes, ir net dabar jos išmintis man tebėra labai gyva.
Šį kartą jų žinia buvo skirta ne tik man. Tai iš tikrųjų buvo patarimas mano klientei, apie kurią pastaruoju metu daug galvojau: moteriai, kuri tapo atpirkimo ožiu labai toksiškoje šeimos sistemoje.
Kai sėdėjau medituodama, močiutės dvasia man parodė, kaip šeimos disfunkcija gali tyliai pereiti iš kartos į kartą, kol atsiras pakankamai drąsių pasakyti: „Tai baigiasi su manimi.“
Ji padėjo man suprasti, kad daugelyje toksiškų šeimos dinamikų vienas žmogus nesąmoningai tampa emociniu nešėju skausmo, su kuriuo visi kiti atsisako susidurti. Šis žmogus dažnai kaltinamas, nesuprantamas, kritikuojamas arba paženklinamas kaip „sunkus“ tiesiog todėl, kad mato tiesą, su kuria kiti atsisako susidurti.
Aš neigiau akivaizdžią realybę, kad mano egzistencija priklauso nuo mano noro paklusti šeimos politikai, kad užsitarnaučiau tą erdvės skeveldrą, kurią jie man suteikė ~ M. Wakefield
Su neįtikėtinu švelnumu ir dvasine išmintimi ji man pabrėžė, kad į jautrias sielas dažnai taikomasi, nes jos kelia grėsmę nesveikoms šeimos sistemoms tiesiog atsisakydamos jose dalyvauti. Atpirkimo ožys retai yra problema. Dažniau jie yra tiesos sakytojai.
Mano močiutė taip pat pabrėžė, kad ribos nėra bausmės forma. Tai apsaugos forma. Ji man parodė, kad daugelis žmonių lieka įstrigę toksiškuose šeimos modeliuose, nes painioja kaltę su meile. Tačiau autentiška meilė nereikalauja savęs išdavystės, emocinio išsekimo ar nuolatinio streso.
Viena iš galingiausių jos pasidalytų žinių buvo susijusi su ryšiu tarp streso ir ligų. Ji atkreipė mano dėmesį į tai, kad užsitęsusi emocinė sumaištis, nerimas, padidėjęs budrumas, nemiga ir vaikščiojimas aplink kitus lėtai silpnina tiek nervų sistemą, tiek dvasią. Kartais žmonės lieka žalingoje aplinkoje daugelį metų, manydami, kad yra „geri“, o jų kūnas tyliai neša naštą.
Tada gavau frazę, kuri išliko su manimi ilgai po patirties: „Rami širdis gyja greičiau nei bijanti.“
Mano senelis stovėjo šalia jos tyliai ir mylinčiai, tarsi palaikydamas žinią. Nei viename iš jų nebuvo pykčio, tik supratimas.
Kartu jie perdavė, kad gijimas dažnai prasideda, kai nustojame bandyti priversti emociškai neprieinamus žmones staiga tapti sveikais. Kai kurie žmonės tiesiog nėra pasiruošę augti, ir mes negalime aukoti savęs laukdami, kol jie pasikeis.
Atsigavimas po šeimos atpirkimo ožio reikalauja pripažinti, kad buvimas „identifikuotu pacientu“ yra sisteminės disfunkcijos kartų simptomas šeimoje, kurį kursto neatpažintas nerimas ir net trauma ~ Rebecca C. Mandeville
Per šią nukreiptą akimirką mano močiutė paskatino mano klientę ir toliau rinktis gerumą neatsisakant išminties. Ji man priminė, kad dvasiniai žmonės neturėtų toleruoti manipuliavimo vien tam, kad kitiems būtų patogu. Užuojauta ir ribos gali egzistuoti kartu.
Kai akimirka baigėsi, mane apėmė didžiulis ramybės jausmas. Supratau, kad melstis už kitus iš tolo vis tiek gali būti meilės aktas. Kartais sveikiausias dalykas, kurį galime padaryti, yra atsitraukti nuo chaoso, apsaugoti savo dvasią ir leisti Dievui vesti kiekvieną sielą jos pačios kelionėje.
Šeimos ryšys nebūtinai yra sveikas vien todėl, kad yra biologinis. Tikra šeima, nesvarbu, ar ji biologinė, ar ne, yra įsišaknijusi meilėje, saugume, tiesoje, gerume ir pagarboje.
Turbūt didžiausia pamoka, kuria norėjo pasidalinti mano seneliai, buvo ši: saugoti savo ramybę nėra savanaudiška. Tai šventa.
