Lietuva imasi vienų didžiausių gynybos infrastruktūros projektų istorijoje: 2026 m. pradžioje pasirašytų Rūdninkų karinio miestelio sutarčių vertė siekia 1,33 mlrd. eurų, o Kairių karinio miestelio projektas vertinamas apie 520 mln. eurų. Projektams įgyvendinti pasirinktas viešojo ir privataus sektorių partnerystės modelis reiškia ne tik galimybę pasitelkti privataus sektoriaus finansavimą ir kompetencijas, bet ir būtinybę iš anksto suvaldyti finansavimo, sutarčių bei rizikų klausimus. Kas gali lemti šių projektų sėkmę ar nesėkmę, aiškina teisės firmos „Sorainen“ advokatė Vitalija Impolevičienė.
„Didelės apimties VPSP projektuose finansavimo klausimų negalima palikti proceso pabaigai. Nuo to, kaip paskirstomos rizikos, kaip numatoma užtikrinti projekto finansavimą, kokie įsipareigojimai tenka privačiam partneriui ir kokios apsaugos suteikiamos finansuotojams, priklauso, ar projektas apskritai bus tinkamas finansuoti bei sėkmingai įvykdytas“, – sako V. Impolevičienė.
Kuo VPSP skiriasi nuo rangos
VPSP nuo įprastos rangos sutarties skiriasi tuo, kad privatus partneris ne tik suprojektuoja ar pastato objektą, bet ir prižiūri bei valdo jį sutartą laikotarpį. Pavyzdžiui, jei savivaldybė verslui paveda tik suprojektuoti ir pastatyti baseiną, tai būtų įprasta rangos sutartis. Jeigu tas pats privatus partneris baseiną pastato, o vėliau jį prižiūri ar valdo, prisiimdamas didžiąją dalį veiklos rizikų, jau kalbama apie viešojo ir privataus sektorių partnerystę.
Centrinės projektų valdymo agentūros duomenimis, 2025 m. VPSP projektai buvo įgyvendinami 24 savivaldybėse, o metų pabaigoje Lietuvoje galiojo 49 tokie susitarimai. Per 2025 m. buvo pasirašyta viena nauja partnerystės sutartis, o kapitalo investicijos į projektus dažniausiai svyravo nuo kelių dešimčių ar šimtų tūkstančių iki kelių milijonų eurų. Vienas geriausiai žinomų koncesijos pavyzdžių Lietuvoje – nacionalinis stadionas, tačiau Rūdninkų ir Kairių kariniai miesteliai rodo, kad VPSP modelis Lietuvoje pereina į gerokai didesnį mastą.
„Iki šiol Lietuvoje daug VPSP projektų buvo santykinai nedidelės apimties, todėl jų finansavimo klausimai dažnai buvo paprastesni. Gynybos infrastruktūros projektai šią praktiką plečia į visai kitą mastą. Juose dalyvauja daugiau suinteresuotų šalių, didėja finansavimo poreikis, auga sutarčių kompleksiškumas, o finansuotojų reikalavimai tampa gerokai griežtesni“, – pažymi advokatė.
Ką turi matyti finansuotojai
VPSP projektuose privatus partneris dažniausiai veikia per konkrečiam projektui įsteigtą bendrovę. Paprastai apie 20–30 proc. projekto išlaidų finansuoja patys investuotojai, o likusią dalį – apie 70–80 proc. – sudaro bankų ar kitų išorinių finansuotojų lėšos. Projekto pajamos, pavyzdžiui, viešojo subjekto mokėjimai už sukurtą ir prižiūrimą infrastruktūrą, tampa pagrindiniu šaltiniu, iš kurio grąžinamas finansavimas.
Finansuotojams svarbi ne tik pagrindinė sutartis tarp viešojo ir privataus partnerio. Jie vertina ir statybos rangos sutartis, įrangos tiekėjų įsipareigojimus, objekto valdymo ir priežiūros susitarimus, draudimo sąlygas, mokėjimų bei indeksavimo tvarką.
„Klaidinga manyti, kad sutartys su rangovais, įrangos tiekėjais ar objekto priežiūros paslaugų teikėjais yra tik privataus partnerio verslo klausimas. VPSP projektuose jos tiesiogiai rūpi ir finansuotojams. Jei projektas vėluoja, objektas neveikia tinkamai arba paslaugos neteikiamos sutarta apimtimi, tai gali paveikti pinigų srautus, iš kurių grąžinamas finansavimas“, – sako V. Impolevičienė.
Kas privalės būti aišku iš anksto
Kad Rūdninkų, Kairių ar kitas didelės apimties VPSP projektas būtų tinkamas finansuoti, dar prieš pasirašant sutartis turi būti aišku, kaip bus valdoma statybų vėlavimo, kaštų augimo, tiekimo sutrikimų, paslaugų kokybės ar reguliacinių pokyčių rizika. Taip pat svarbu įvertinti valstybės pagalbos taisykles, aplinkosaugos, socialinius ir valdysenos reikalavimus, draudimo apsaugą bei finansuotojų teises, jei projekto įgyvendinimas strigtų.
Vienas tokių mechanizmų – tarptautinėje praktikoje vadinamos „step-in“ teisės. Jos leidžia finansuotojams tam tikrais atvejais įsikišti ar inicijuoti veiksmus, kad projekto bendrovės problemos nevirstų viso objekto sustojimu. Gynybos infrastruktūros atveju tai ypač svarbu, nes vėlavimas ar projekto sustabdymas reikštų tiek komercinę, tiek viešojo intereso riziką.
„Projekto tinkamumas finansuoti reiškia, kad jis yra pakankamai aiškus, subalansuotas ir parengtas taip, kad finansuotojai galėtų pagrįstai įvertinti savo riziką. Jei dalis svarbių klausimų paliekama neapibrėžta, projektas gali tapti sunkiai finansuojamas net ir tada, kai jo strateginė reikšmė nekelia abejonių“, – aiškina advokatė.
Klaidos pradžioje kainuoja brangiausiai
V. Impolevičienės teigimu, strategiškai svarbiuose VPSP projektuose finansavimo klausimai turi būti vertinami dar rengiant pirkimo dokumentus ir sutarties projektą. Jei neaiškumai išryškėja tik po konkurso arba pradėjus finansavimo derybas, jie gali didinti finansavimo kainą, ilginti derybas, lemti poreikį keisti sutartis ar vėlinti projekto įgyvendinimą.
Kai kalbama apie karinius miestelius ir sąjungininkų priėmimui reikalingą infrastruktūrą, tokie trūkumai gali paveikti ne vien privataus partnerio ar finansuotojų interesus. Jie gali keisti valstybės suplanuotus terminus, projekto kainą ir realų infrastruktūros prieinamumą. Todėl VPSP modelio taikymas gynybos srityje reikalauja ir statybų bei viešųjų pirkimų kompetencijos, ir ankstyvo finansavimo, rizikų bei sutarčių struktūros įvertinimo.
„Kuo svarbesnis objektas valstybei, tuo mažiau galima tikėtis, kad finansavimo klausimai bus išspręsti savaime vėlesniame etape. Gynybos VPSP projektų sėkmė priklausys ir nuo to, ar jie nuo pat pradžių bus parengti taip, kad būtų suprantami, priimtini ir tinkami finansuoti rinkoje. Priešingu atveju net strategiškai būtinas projektas gali susidurti su finansavimo kliūtimis, užsitęsusiomis derybomis ar įgyvendinimo vėlavimu“, – apibendrina V. Impolevičienė.