Tačiau, kai pastebime, kad mus *nuolat triggerina* tam tikri žmonės, pokalbiai ar situacijos, dažnai yra kažkas gilesnio, reikalaujančio mūsų dėmesio.
Kai kurios situacijos akimirksniu iškelia į paviršių kai kurias mūsų sunkiausias emocijas!
Net viena pastaba gali mus suerzinti, įskaudinti, priversti gintis, nerimauti ar emociškai išsekinti, ir gali būti ne iš karto akivaizdu, kodėl reaguojame taip stipriai.
Labai dažnai žmonės ar situacijos, kurios mus veikia giliausiai, atspindi kažką mumyse, kam reikia sąmoningumo, išgydymo ar augimo.
Tai nereiškia, kad toksiškas elgesys turėtų būti pateisinamas. Tai nereiškia, kad turėtume toleruoti nepagarbą, manipuliavimą ar nesveiką dinamiką vardan dvasinio augimo.
Tačiau tai reiškia, kad mūsų reakcijos gali mus kažko vertingo išmokyti, jei esame pasirengę pažvelgti giliau po paviršiumi.
Mūsų trigeriai dažnai nurodo neužgijusias žaizdas. Kai kieno nors žodžiai ar veiksmai sukuria intensyvią emocinę reakciją, tai gali būti susiję su neišspręsta patirtimi, baime ar nesaugumu, kurį vis dar nešiojamės savyje.
Pavyzdžiui, jei esame ypač jautrūs kritikai, tai gali būti susiję su senais nevertingumo ar nepakankamumo jausmais. Jei mus triggerina kieno nors poreikis viską kontroliuoti, tai gali būti susiję su praeities bejėgiškumo jausmais. Jei stipriai reaguojame į ignoravimą, atmetimą ar atskirtį, tai gali pažadinti ankstesnes atstūmimo ar apleistumo patirtis.
Emocinis intensyvumas dažnai kyla iš kažko gilesnio nei dabartis. Senos žaizdos gali padaryti mus itin jautrius patirtims, kurios primena tai, kas kadaise mus įskaudino, net jei dabartinė situacija nėra visiškai tokia pati.
Štai kodėl mūsų reakcijos nusipelno atjautos, o ne teismo. Trigeris nėra įrodymas, kad esame silpni, dramatiški ar dvasiškai neišsivystę. Tai dažnai yra ženklas, kad kažkas mumyse vis dar prašo būti pamatytas, suprastas ir išgydytas.
Šešėlių darbo veidrodis
Kartais mus triggerina, nes atpažįstame kituose savybes, kurių negalime priimti savyje. Tokiu būdu žmonės gali veikti kaip veidrodžiai toms savo dalims, kurias atmetėme, neigėme ar nustūmėme į antrą planą.
Tai yra dalis to, ką šešėlių darbas kviečia mus pripažinti. Pradedame pastebėti paslėptas, nepatogias ar atmestas savo dalis, ne tam, kad jas pasmerktume, o tam, kad jas suprastume ir išaugtume už jų nesąmoningos įtakos.
Šis darbas gali būti sudėtingas, tačiau jis dažnai veda prie galingos transformacijos. Kai tampame sąžiningesni su savimi, tampame ir labiau pajėgūs bendrauti su kitais aiškiai, atjaučiančiai ir emociškai brandžiai.
Savižina nėra visada patogi. Tačiau prasmingiausias augimas prasideda tada, kai nustojame klausti tik: „Kodėl jie tokie? ir pradedame klausti: „Kodėl tai mane taip veikia?
Toks pasikeitimas nepateisina kito žmogaus elgesio. Jis tiesiog grąžina mums dalį mūsų galios. Tai padeda mums pamatyti, kur mums gali reikėti išgydymo, kur mums gali reikėti stipresnių ribų ir kur mes galime reaguoti iš senos žaizdos, o ne iš dabarties tiesos.
Pamoka ar raudona vėliava?
Taip pat svarbu atskirti, ar trigeris nukreipia mus į vidinį darbą, ar įspėja apie nesveiką situaciją.
Kai kurie žmonės mus triggerina, nes atspindi mūsų pačių žaizdas ar šešėlines puses. Tokiais atvejais diskomfortas gali būti kvietimas giliau ištirti save.
Tačiau kai kurie žmonės mus triggerina, nes santykiai yra iš tikrųjų žalingi, manipuliuojantys, sekinantys ar emociškai nesaugūs. Yra skirtumas tarp dvasinės pamokos ir pasikartojančio nepagarbos modelio.
Štai kur įžvalgumas tampa būtinas. Turime savęs paklausti, ar esame kviečiami išgydyti kažką savyje, ar mums rodoma, kad žmogus, vieta ar situacija mums nebėra sveika.
Abu teiginiai gali būti teisingi vienu metu. Sunkūs santykiai gali atskleisti seną žaizdą ir taip pat reikalauti stipresnės ribos. Dvasinis augimas nereiškia pasilikti situacijose, kurios mums kenkia. Kartais gydantis pasirinkimas yra atsitraukti, pasisakyti ar išeiti.
Kaip paversti trigerius gijimu
Nors trigeriai yra nemalonūs, jie gali tapti prasmingomis galimybėmis išgyti ir atrasti save. Svarbiausia išmokti nereaguoti iš karto iš emocinio krūvio.
Sustokite, įkvėpkite ir persigrupuokite. Suteikite sau pakankamai erdvės reaguoti ketinant, o ne automatiškai.
Tuomet paklauskite savęs: kokia emocija man kyla? Ką man primena ši situacija? Kada pirmą kartą prisimenu, kad jaučiausi taip? Ar po mano reakcija slypi gilesnė baimė, skausmas ar nesaugumas? Kokios ribos, gijimo ar palaikymo man gali prireikti?
Šie klausimai gali atrodyti paprasti, tačiau jie gali atverti duris į gilią savimonę. Jie padeda mums atpažinti, kokios praeities patirtys gali paveikti mūsų dabartines reakcijas. Kartais paprastas supratimo apie gilesnę žaizdą veiksmas gali pradėti atlaisvinti jos gniaužtus.
Kai į savo trigerius žiūrime sąžiningai ir atjaučiamai, jie tampa mažiau panašūs į emocinius spąstus ir labiau panašūs į kelio ženklus. Jie parodo mums, kur vis dar esame jautrūs. Jie atskleidžia, kur išaugome senuosius modelius. Jie padeda mums suprasti, ką reikia išgydyti, paleisti, priimti ar apsaugoti.
Dvasinis augimas nėra apie tai, kad taptume bejausmiais. Tai apie mokymąsi sąžiningiau ir atjaučiamai suprasti save per patirtis, kurias atneša gyvenimas. Mūsų trigeriai gali būti nepatogūs, tačiau jie taip pat gali tapti šventais kvietimais išgyti, augti ir atgauti tas savo dalis, kurios vis dar laukia, kol vėl bus mylimos ir taps visuma.
