Europos Parlamento Sanglaudos, žemės ūkio ir socialinės politikos generalinis direktoratas (CASP) parengė siūlymus, kaip padėti smulkiems ir vidutiniams ūkiams Europos Sąjungoje (ES). Tyrime konstatuojama, kad nedidelių ūkių savininkai sunkiai gali pakelti gamybos sąnaudų svyravimus. Nuo 2021 m. visas sektorius patyrė kainų šoką – žvėriškai pabrango dyzelinas ir trąšos, neigiamai įtakos turi ir Rusijos invazija į Ukrainą bei bendras infliacijos augimas.
Tai dar labiau padidino ūkininkų pajamų svyravimus, dėl ko daugelis ūkių patyrė papildomus finansinius nuostolius. Nepaisant šių iššūkių, ūkininkams taip pat tenka susidurti su šalnomis ar sausromis.
Teisingos pajamos už triūsą yra vienas pagrindinių Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslų, leidžiantis užtikrinti gamybos tvarumą ir ateities kartų likimą kaime. Tačiau pasiekti šį tikslą tampa vis sunkiau, nes ES ūkininkų pajamos išlieka nepastovios ir jautrios staigiems sąnaudų bei produkcijos kainų pokyčiams. Tam įtakos turi ūkio dydis, vieta ar aiškios specializacijos stoka.
ES parama jauniesiems ūkininkams, smulkiesiems ūkiams ir ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse tik šiek tiek amortizuoja šį nepastovumą. Didžiausią paramos dalį vis dar gauna stambiausi ūkiai, o paramos dydis daugiausia priklauso nuo valdomų hektarų – vertinimo kriterijai nesikeičia dešimtmečiais.
Todėl siūloma ateityje paramą labiau sieti su realiais ūkininkų poreikiais, o ne vien su ūkio dydžiu. Taip pat svarstoma paramos indeksavimo galimybė, kad augant kainoms nebūtų prarandama jos reali vertė.
Šiai krypčiai pritaria ir Žemės ūkio rūmai. Pasak jų pirmininkės Algimantos Pabedinskienės, tiek nacionalinė, tiek ES žemės ūkio politika turėtų daugiau dėmesio skirti pajamų stabilizavimo priemonėms, rizikos valdymo instrumentams, paramos indeksavimui bei sąžiningiems rinkos santykiams. Anot jos, parama turėtų būti diferencijuojama pagal smulkių ir vidutinių ūkių gyvybingumą, jaunųjų ūkininkų įsitraukimą bei mažiau palankių ūkininkauti vietovių stiprinimą. Tokia kryptis padėtų užtikrinti socialiai teisingą ir subalansuotą kaimo plėtrą. „Žemės ūkis turi būti vertinamas ne tik kaip ekonominė veikla, bet ir kaip strateginis sektorius, prisidedantis prie maisto saugumo, aplinkos apsaugos ir valstybės atsparumo. Tik taip galėsime išlaikyti žemdirbių kartas regionuose“, – teigia A. Pabedinskienė.
ES dokumentuose minimos ir konkrečios pagalbos priemonės: atsietosios, susietosios ir perskirstomosios išmokos už hektarą, išmokos už nepalankias gamtines sąlygas, subsidijos sąnaudoms bei produkcijai, anticiklinės išmokos, pajamų, derliaus ar pelno maržos draudimas.
Besikeičianti geopolitinė situacija, aplinkosauginiai iššūkiai, energetinis netikrumas keičia tai, ką laikome saugia ir prasminga gyvenimo vieta. Kaimas šiame kontekste įgyja visiškai naują vertę. Parama ūkininkams, investicijos į infrastruktūrą, paslaugas ir švietimą turėtų būti vertinamos ne kaip socialinė pagalba regionams, o kaip strateginis sprendimas, lemiantis Lietuvos konkurencingumą ir ilgalaikį ekonomikos augimą.
Vytenis Povilas Andriukaitis, europarlamentaras, Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso (S&D) frakcijos narys
