Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą tebėra ypatingos reikšmės įvykis, kurio svarba juntama iki šiol. Kaimynai lenkai, puoselėjantys istorinę atmintį, kasmet tradiciškai mini lakūnų žūties vietą Pščelniko miške ir vadina juos tautų draugystės globėjais. Šiuos žodžius apie iškilmingą minėjimą Myslibužo apylinkėse parvežė Seimo narys Šarūnas Šukevičius.
„Kiek kartų šioje vietoje lietuvių ir lenkų kalbomis jaunimas tarė vieni kitiems žodžius „labas, sveikas“, kiek sykių čia susitikę mūsų šalių prezidentai bičiuliškai apsikabino, o ir mes patys – lietuviai ir lenkai – susikibę rankomis vis apjuosiame šią sakralią erdvę. Mums ji – šventa, todėl rūpinamės ištisus metus ir garbingai saugome. Mes, krikščionys, tikime, kad mirtis visko neužbaigia. Netgi skeptikai pripažins, kad žmogus gyvena tiek ilgai, kiek gyvas jo atminimas. Šioje lietuvių lakūnų istorijoje yra kažkas metafiziško – atrodo, lyg visą laiką jaustume jų buvimą šalia.
Šie Lietuvos sūnūs ne tik didvyriškai perskrido Atlantą, įveikdami anuomet vieną ilgiausių atstumų ore, bet pasiekė kur kas daugiau. S. Darius ir S. Girėnas tapo mūsų tautų draugystės patronais. Dėl to mes visąlaik sakome, kad jų herojiška kelionė nesibaigė – jie vis dar skrenda…“, – iškilmingame minėjimo renginyje sveikindamas abiejų valstybių delegacijas kalbėjo Myslibužo burmistras Piotras Sobolewskis.
Šiemet sukako 93 metai nuo tragiškos transatlantinio skrydžio baigties. Lietuvos lakūnų iššūkis amžiams įrašytas į istoriją: daugiau kaip 34 valandas nepertraukiamai išbuvęs ore, 1933 m. liepos 17-ąją, maždaug pusvalandis po vidurnakčio, legendinis lėktuvas „Lituanica“ nukrito dabartinės Lenkijos žemėje, Myslibužo (buvęs Soldinas) apylinkėse, Pščelniko kaimo miške.
Aviatorių žūties vietą žymi dar 1936 m. liepos 17-ąją atidengtas arch. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotas paminklas ir „Lituanicos“ sparnų kliudytos, į šalis išsikerojusios aukštai išstypusių šimtamečių pušų viršūnės. Netoliese įrengta muziejinė ekspozicija.
Greta monumento jau daugiau kaip pusę amžiaus kasmet liepos viduryje pagerbti didvyrišką S. Dariaus ir S. Girėno žygį susirenka Vakarų Pamario vaivadijos, Myslibužo apskrities bendruomenė, vietos institucijų bei lietuvių diasporos atstovai, Lietuvos Respublikos Seimo, ambasados Lenkijoje ir susigiminiavusių Kauno miesto bei rajono savivaldybių delegacijos, Lietuvos garbės konsulas Ščecine.
„Šią vietą linkėčiau bent kartą aplankyti kiekvienam lietuviui. Myslibužo meras ir vietos bendruomenė atvykusių svečių kaskart prašo tik vieno – jaustis kaip namuose. Labai simboliška, jog tas žemės lopinėlis Pščelniko miške net ir formaliai priklauso Lietuvai, nors jį toliau saugo bei puoselėja Lenkijos visuomenė.
Dar svarbiau – pajusti tą dvasią, išgirsti autentiškas istorijas, kurių čia išties gausu. Pavyzdžiui, kai sovietmečiu buvo bandyta nuplėšti paminklo granito plokštes ir norėta aplink išpjauti pušis, vietos miškininkas Piotr Niewinski į nekviestus atvykėlius atgręžė šautuvą – monumentas liko nė nepaliestas, o lemtingą „Lituanicos“ skrydžio baigtį menančios pušys aplink svyruoja iki šiol“, – įspūdžiais dalijasi Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublikos Seimu ir Senatu grupės narys Š. Šukevičius.
Myslibužo meras P. Sobolewski pasakoja, kad S. Darius ir S. Girėnas tapo svarbia vietos istorijos dalimi: „Mes, myslibužiečiai, puikiai žinome šių lietuvių tautos sūnų skrydžio istoriją. Jų likimas taip giliai įsišaknijo į mūsų valsčiaus bei miesto gyventojų sąmonę ir širdis, kad šiandien čia galite atrasti daugybę jų atminimui skirtų ženklų.“
Lietuvių lakūnų žūties vietą Pščelniko miške skiria mažiau nei dešimt kilometrų nuo Myslibužo miesto. Pastarajame Lietuvos lakūnų atminimas įamžintas paminklinio akmens kompozicija, jų vardu pavadintas skveras, trispalvėmis išpuošta žiedinė sankryža ir vietos mokykla. Beje, to paties pavadinimo gimnazija veikia ir lietuvybę puoselėjančiame Punske. Šios įstaigos jaunimas lietuviškomis dainomis papuošė minėjimo iškilmes.
1933 m. liepos 15-osios popietę, pakilę iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennett) aerodromo, S. Darius ir S. Girėnas be nusileidimo įveikė 6411 km. Anuometinėje aviacijoje tai prilygo vienam ilgiausių skrydžių pagal atstumą ir tiksliausiam pagal jo numatytą maršrutą. Iki tikslo – Kauno aerodromo – buvo telikę apie 650 km, maždaug trys valandos skrydžio.