Jau daugiau nei 35 metus Vilniaus švietimo sistema išgyvena nuolatinius eksperimentus, kurie kelia rimtų abejonių dėl jų pagrįstumo ir kartais primena „švietimo sadizmą“. Kyla klausimas, kodėl nuolat atsiranda naujų „gelbėtojų“ ir „ekspertų“, inicijuojančių reformas, neatsižvelgdami į ankstesnių reorganizacijų rezultatus ir tikslus.
2019 m. gegužę, po Remigijaus Šimašiaus pergalės mero rinkimuose, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pertvarka, vadovaujant Povilui Poderskiui, buvo pristatyta kaip „Lietuvos mastu precedento neturinti administracijos reorganizacija“. Buvo panaikinta dešimt departamentų, o didžiausiomis administracijos struktūrinėmis dalimis tapo skyriai.
Tačiau reali situacija pasirodė kitokia. Nuolatiniai „Laisvės partijos“ inicijuojami pokyčiai destabilizavo administracijos ir Vilniaus švietimo sistemos veikimą, o ne ją sustiprino. Tai iliustruoja buvusio vicemero Šilerio inicijuotos reformos ir chaosas, susijęs su 2025 m. mokyklų priėmimu, kuriam vadovavo vicemerai Donalda Meiželytė ir Vytautas Mitalas, sukeldami didelį sujudimą tūkstančių šeimų gyvenime.
Akivaizdu, kad atsakingi vicemerai nesugebėjo užtikrinti stabilios sistemos veikimo. Dabar, likus mažiau nei metams iki kadencijos pabaigos, siūloma grįžti prie modelio, kurio patys atsisakė prieš septynerius metus. Tai kelia pagrįstą klausimą: ar tai yra pripažinimas, kad tuometinė reforma buvo klaida, ar klaida daroma dabar?
Švietimo sistemai šiuo metu labiausiai reikia stabilumo, nuoseklumo ir aiškios ilgalaikės strategijos, o ne dar vienos reformos. Didžiausią žalą jai daro ne pokyčių stoka, o nuolatinis reformavimas dėl paties reformavimo. Nors administracijos darbuotojai greičiausiai prisitaikys prie naujos struktūros, beveik 300 Vilniaus švietimo įstaigų susiduria su neapibrėžtumu, papildoma administracine našta ir nuolatiniu nežinumu dėl ateities.
Susitikimas su reformos iniciatoriais paliko nemalonų įspūdį – trūko aiškios vizijos, argumentų ir atsakymų į esminius klausimus.
Apie reformos pristatymą
Reformos iniciatorių susitikime tikėtasi konkrečių atsakymų apie planuojamą Švietimo departamento reorganizaciją. Vietoj to buvo pateikti bendri teiginiai apie efektyvumą, procesų optimizavimą ir modernų valdymą, nepaaiškinant, kaip veiks Departamentas po reorganizacijos, kokios funkcijos liks jo kompetencijoje, o kurios bus perduotos savivaldybės valdomoms įmonėms ar kitiems subjektams, ir kokią pridėtinę vertę pokyčiai atneš švietimo sistemai.
Priimant sprendimus dėl savivaldybės administracijos struktūros reorganizacijos, būtina įrodyti, kad ji prisidės prie Savivaldybės tarybos patvirtintų strateginių tikslų ir veiksmų plano įgyvendinimo, pagerins administracijos veiklos efektyvumą ir bus ekonomiškai pagrįsta. Tokius sprendimus turėtų lydėti skaidri organizacinė ir ekonominė analizė, sąnaudų ir naudos vertinimas bei planuojamų pokyčių poveikio švietimo sistemai prognozė. Reformos pristatymo metu tokios informacijos nepateikta.
Apie procesų analizę ir reformos parengimą
Pristatymo metu informuota, kad procesų analizę atliko viena savivaldybės darbuotoja ir būsimo Švietimo departamento direktoriaus pareigų kandidatas Vidmantas Mitkus. Nors pastarasis nurodė, kad atsiribojo nuo Jaunimo reikalų skyriaus analizės, tačiau dalyvavo vertinant visą švietimo sritį, apimančią apie 300 ugdymo įstaigų.
Reformos rengime dalyvavo ir savivaldybės įsteigtos bendrovės, kurios ateityje gali perimti šias užduotis. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl atliktos analizės nepriklausomumo ir objektyvumo, kadangi minėtos bendrovės gali būti suinteresuotos papildomų užduočių perėmimu ir papildomo finansavimo gavimu.
Strateginio planavimo specialistai, galintys įvertinti reformos atitiktį savivaldybės strateginiams tikslams, jos numatomą poveikį veiklos rezultatams, finansines pasekmes bei valdymo efektyvumą, nebuvo įtraukti į darbus. Tokios apimties reforma reikalauja maksimalaus skaidrumo, nepriklausomo vertinimo ir aiškaus sprendimų pagrindimo.
Apie deklaruojamas taupymo priemones
Vienas pagrindinių argumentų už reformą turėtų būti taupymas. Tačiau pristatymo metu nepateikta jokių ekonominių skaičiavimų, leidžiančių įvertinti deklaruojamos naudos mastą.
Trumpuoju laikotarpiu sutaupyti galima tik neapmokėtų ar panaikintų etatų sąskaita. Ilguoju laikotarpiu dalies užduočių perdavimas savivaldybės valdomoms įmonėms ar kitiems paslaugų teikėjams gali padidinti bendras išlaidas. Šie subjektai turės finansuoti savo administraciją, darbuotojų atlyginimus ir užtikrinti einamąją veiklą, o už jų teikiamas paslaugas mokės savivaldybė. Todėl, neatlikus sąnaudų ir naudos analizės, nėra pagrindo teigti, kad reforma atneš realų taupymą ar užtikrins efektyvesnį viešųjų lėšų panaudojimą.
Kaip po reformos veiks Švietimo departamentas?
Pristatymo metu nepateikta aiški būsimo Švietimo departamento veiklos schema. Neaišku, kurios užduotys liks Departamento kompetencijoje, kurios bus perduotos kitoms institucijoms ar savivaldybės valdomoms įmonėms, kaip bus organizuojama jų koordinacija, kontrolė ir atsakomybės ribos.
Pateikti tik pavieniai pavyzdžiai, kurie negali būti pagrindimas visos sistemos reorganizavimo būtinybei. Jei iki šiol švietimo valdymu atsakingi asmenys nesugebėjo aiškiai apibrėžti užduočių pavaldiems darbuotojams ir užtikrinti jų įgyvendinimo, kyla pagrįstas klausimas, kaip bus valdoma dar labiau išskaidyta sistema, kurios funkcijos bus padalintos tarp Departamento, savivaldybės valdomų įmonių ir kitų išorinių subjektų.
Apie atsakomybę
Jau dabar dalis savivaldybės įsteigtų bendrovių veikia gana savarankiškai, o jų veikla dažnai formaliai koordinuojama – vadinamaisiais lūkesčių laiškais. Toks modelis neužtikrina aiškiai apibrėžtos atsakomybės ar veiksmingos rezultatų kontrolės.
Kyla pagrįstų abejonių, ar šioms bendrovėms papildomų užduočių perdavimas pagerins švietimo sistemos valdymą. Nepriklausomai nuo pasirinkto modelio, politinė ir administracinė atsakomybė už reformos rezultatus, jos pasekmes ir švietimo sistemos veikimą vis tiek tenka savivaldybės merui ir administracijos direktoriui.
Apie užduočių perdavimą išoriniams subjektams
Dalis užduočių perdavimas savivaldybės valdomoms įmonėms ar kitiems išoriniams paslaugų teikėjams neišvengiamai padidins trečiųjų šalių skaičių švietimo įstaigose, komplikuos atsakomybės pasidalijimą ir padidins administracinę naštą.
Iki šiol neaišku, kas vertins perduotų užduočių kokybę, analizuos jų rezultatus, formuosis švietimo politiką ir bus atsakingas už netinkamai suteiktas paslaugas ar nepasiektus numatytus rezultatus.
Taip pat neatliktas reformos poveikio švietimo įstaigoms vertinimas, todėl nežinoma, kaip pokyčiai paveiks mokyklų veiklą, sprendimų priėmimo operatyvumą, darbuotojų darbo organizavimą ir ugdymo kokybę.
Papildomų užduočių perdavimas ir platesnio skaitmeninių sprendimų taikymas savaime nereiškia administracinės naštos mažinimo. Jei kartu nebus atsisakyta nereikalingų procedūrų, aiškiai neapibrėžtos atsakomybės ribos ir supaprastinti procesai, kyla rizika, kad biurokratinė našta tik padidės, o jos vykdymas persikels į skaitmeninę erdvę. Tokiu atveju pasikeis ne administravimo mastas, o tik jo forma.
Apibendrinimas
Siūloma reforma labiau primena administracinį užduočių perkėlimą nei sistemiškai pagrįstą švietimo valdymo reformą. Nepateikta aiški būsimos sistemos veikimo schema, ekonominis pagrindimas, sąnaudų ir naudos analizė, pokyčių poveikio švietimo įstaigoms vertinimas ar skaidrus užduočių ir atsakomybės pasidalijimo modelis.
Taip pat neįrodyta, kad planuojami pokyčiai prisidės prie strateginių savivaldybės tikslų įgyvendinimo, pagerins švietimo įstaigų veiklos efektyvumą ar atneš realią pridėtinę vertę švietimo bendruomenei.
Papildomų užduočių perdavimas savivaldybės valdomoms įmonėms suteikia pagrindo abejoti atliktos analizės objektyvumu, kelia riziką ilgalaikiam išlaidų augimui, atsakomybės išskaidymui ir valdymo efektyvumo pablogėjimui. Kartu kyla grėsmė, kad biurokratinė našta nebus sumažinta, o tik perkelta į skaitmeninę erdvę.
Todėl prieš priimant sprendimus būtina pateikti išsamų organizacinį ir ekonominį reformos pagrindimą, sąnaudų ir naudos analizę, aiškų būsimos sistemos veikimo modelį ir pokyčių poveikio švietimo įstaigoms vertinimą. Taip pat turi būti įrodyta, kad planuojami pokyčiai yra proporcingi, atitinka strateginius savivaldybės tikslus ir atneš realią pridėtinę vertę švietimo bendruomenei. Tik tuomet bus galima objektyviai įvertinti siūlomos reformos pagrįstumą ir naudą.
Toks Vilniaus vicemerų Donaldos Meiželytės ir Vytauto Mitalo bandymas „iš viršaus“ primesti „pokyčius dėl pokyčių“ neveda švietimo į priekį, bet rodo, kad sprendimų priėmėjai prarado ryšį su realybe ir bendruomenės poreikiais.
Vilniaus miesto tarybos narys, opozicijos lyderis Jarosław Kamiński,
frakcijos „Vilniaus lenkų sąjunga – Krikščioniškų šeimų sąjunga“ narys
