2026 m. rugpjūčio 14 d. pranešimas žiniasklaidai
Vaistininkas – viena lengviausiai pasiekiamų sveikatos sistemos grandžių
Vaistinė ir joje dirbantis vaistininkas yra vienas iš lengviausiai pasiekiamų sveikatos priežiūros paslaugų taškų. Nors dažniausiai vaistinė suvokiama kaip vieta, kur įsigyjami vaistai, šiuolaikinėje sveikatos sistemoje vaistininko vaidmuo yra žymiai platesnis. Jis gali padėti užtikrinti saugų vaistų vartojimą, pastebėti galimas sąveikas, paaiškinti gydymo režimą, skatinti prevenciją ir vakcinaciją ar nukreipti pacientą laiku kreiptis į gydytoją. Tai nėra gydytojo funkcijų perėmimas, o greičiau galimybė dalį užduočių patikėti specialistui, kurio kompetencija joms labiausiai tinka, ypač atsižvelgiant į visuomenės senėjimą, lėtinių ligų daugėjimą ir specialistų trūkumą.
Vaistininko vaidmuo svarbesnis nei prieš dvidešimt metų, nes gyventojų gyvenimo trukmė ilgėja, jie dažniau serga keliomis lėtinėmis ligomis ir vartoja daugiau vaistų. Kuo sudėtingesnis gydymas, tuo svarbiau ne tik teisingai paskirti vaistus, bet ir užtikrinti, kad pacientas juos vartotų tinkamai. Finansinė našta taip pat didėja: 2025 m. 51 proc. kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išlaidų teko pensinio amžiaus žmonėms, o per dešimtmetį viešosios išlaidos ambulatoriniams vaistams ir priemonėms išaugo maždaug tris kartus. Dėl daugybės skirtingų vaistų, maisto papildų ir savigydos didėja sąveikų, dubliavimosi ar netinkamo dozavimo rizika, todėl farmacinė konsultacija tampa paciento saugumo dalimi. Vaistininkas, kaip lengvai pasiekiamas specialistas, gali padėti spręsti šias problemas anksčiau.
Lietuva turi platų vaistinių tinklą, kvalifikuotus farmacijos specialistus ir elektroninę receptų bei e. sveikatos sistemą. Nauja vaistų išrašymo ir išdavimo tvarka numato daugiau elektroninių procesų ir geresnį informacijos apsikeitimą. Nors technologiškai jau įmanoma farmacijos specialistui tiesiogiai perduoti informaciją gydytojui, reikalingas aiškus bendradarbiavimo modelis, atsakomybių pasidalijimas ir apmokėjimo mechanizmas papildomoms klinikinėms farmacinėms paslaugoms.
Vaistininko kompetencija galėtų būti plačiau panaudota vaistų vartojimo peržiūrose, ypač vyresniems ir daug vaistų vartojantiems pacientams, siekiant pastebėti dubliuojamus preparatus, sąveikas ar netinkamą vartojimą. Viena didžiausių lėtinių ligų gydymo problemų yra paskirto gydymo nesilaikymas – 2023 m. apklausos duomenimis, 64,3 proc. pacientų nepakankamai supranta gydymo svarbą. Vaistininko konsultacija gali padėti paaiškinti gydymo tikslą, peržiūrėti vaistus, pastebėti praleidžiamas dozes ar nepageidaujamą poveikį ir susisiekti su gydytoju. Tyrimai rodo, kad vaistininkų intervencijos reikšmingai pagerina gydymo laikymąsi. Vaistinės taip pat gali būti svarbios konsultuojant ir šviečiant gyventojus apie vaistų vartojimą (pvz., antibiotikų, inhaliatorių) bei prevencijoje, primenant apie skiepus ar nukreipiant pas šeimos gydytoją. Svarstytinos ir galimybės užtikrinti gydymo tęstinumą, kai vaistininkas, aiškiai apibrėžtais atvejais, padeda pacientui gauti būtino nuolat vartojamo vaisto iki gydytojo konsultacijos.
Lietuvoje vaistinės jau įtrauktos į vakcinaciją, tačiau infrastruktūra naudojama ne visa apimtimi. Siūloma svarstyti platesnį vakcinų spektrą, paauglių skiepijimą ir kompensavimo mechanizmą. Diskusijos vertos ir receptų pratęsimo galimybės, kur svarbiausia sąlyga turėtų būti paciento saugumas: aiškios taisyklės, ribota trukmė, elektroninis įrašas ir gydytojo informavimas.
Plečiant vaistininkų funkcijas, svarbu spręsti ir specialistų rengimo bei pasiskirstymo klausimus. Įspėjama apie vaistininkų trūkumą, ypač regionuose, ir farmakotechnikų rengimo problemas. Reikia aiškiai apibrėžti, ką gali atlikti vaistininkas, ką – farmakotechnikas, ir turėti ilgalaikį specialistų rengimo planą.
Išvažiuojamųjų vaistinių poreikis turėtų būti vertinamas tiksliai žinant, kur susidaro farmacinių paslaugų prieinamumo spragos. Nors Lietuvoje vaistinių skaičius didesnis nei ES vidurkis, atstumai iki jų skiriasi, ypač regionuose. Sprendimai turėtų būti diferencijuoti – pirmenybė teiktina veikiančio tinklo stiprinimui, tikslinėms paskatoms, skaitmeninėms konsultacijoms ir vaistų pristatymui, o mobilioji vaistinė – tik kaip pilotinis projektas ten, kur stacionari vaistinė negali išsilaikyti.
Vaistų prieinamumas apima ne tik fizinį pasiekiamumą (atstumas, darbo laikas), bet ir finansinį (kaina, kompensavimas) bei profesionalios farmacinės paslaugos prieinamumą (kvalifikuota konsultacija). Nuosavybės forma neturėtų būti tikslas, o priemonė. Valstybinių vaistinių tinklo kūrimas turėtų būti vertinamas pragmatiškai, atlikus skaidrius skaičiavimus apie kaštus, išsilaikymą, poveikį kainoms ir konkurencijai bei naudą pacientui. Pirmiausia turėtų būti sprendžiamos konkrečios problemos – regioninis prieinamumas, kainos ar kompensuojamos paslaugos, o tik tada, nepasiekus rezultatų rinkos priemonėmis, svarstyti viešąjį modelį.
Ligoninės vaistininko vaidmuo taip pat svarbus saugaus gydymo procesui. Jis gali dalyvauti daugiadalykės komandos darbe, vertinti vaistų sąveikas, prisidėti prie antibiotikų vartojimo kontrolės ir mažinti su vaistais susijusių klaidų riziką, ypač svarbu užtikrinant sklandų paciento perėjimą iš stacionaro į pirminę priežiūrą.
Tarptautinė patirtis rodo, kad svarbu ne tik mechaninis modelių kopijavimas, bet ir instrumentų, naudojamų panašioms problemoms spręsti, perėmimas. Tai apima apmokėjimo modelius už farmacines paslaugas, paramą regionams ir budėjimui, prevenciją, gydymo tęstinumą ir skaitmeninį bendradarbiavimą. Jei valstybė nori, kad vaistinė atliktų visuomenei naudingą sveikatos priežiūros funkciją, turi būti aiškiai apibrėžta jos atsakomybė, kokybės reikalavimai ir finansavimo mechanizmas.
Pagrindinė išvada: Lietuvoje reikia geriau panaudoti turimą vaistininkų kompetenciją, aiškiai atskiriant funkcijas ir kuriant bendradarbiavimo sistemą. Vaistininkas gali tapti stipresnis vaistų saugos, gydymo laikymosi, konsultavimo, vakcinacijos ir prevencijos partneris. Nereikėtų tikėtis, kad naujos institucijos (išvažiuojamosios, valstybinės vaistinės) išspręs sistemines problemas, dažnai didžiausias rezervas slypi geriau panaudojant esamą tinklą. Vaistų prieinamumas turėtų būti vertinamas pagal fizinį pasiekiamumą, finansinį prieinamumą ir profesionalios farmacinės paslaugos prieinamumą. Ateities sveikatos sistema bus stipri tada, kai jos grandys dalysis atsakomybe, užtikrindamos pacientui saugią, suprantamą ir tęstinę pagalbą.
