Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Vailokaitis buvo ne tik vienas svarbiausių nepriklausomos Lietuvos verslo kūrėjų, bet ir politikas, kliudęs tiek Maskvai lojalioms jėgoms, vadintoms sovietų penktąja kolona, tiek po 1926 metų perversmo įsitvirtinusiems tautininkams.
Jonas Vailokaitis gimė 1886 metų birželio 25 dieną Pikžirnių kaime, dabartiniame Šakių rajone. 1908 metais jis baigė Sankt Peterburgo prekybos ir pramonės institutą, o grįžęs į Lietuvą dirbo Marijampolės žemės ūkio draugijoje „Žagrė“, kuri konsultavo ūkininkus ir prekiavo trąšomis bei žemės ūkio padargais.
1912 metais Kaune jis su broliu, kunigu Juozu Vailokaičiu, įkūrė „Brolių Vailokaičių bendrovę“. Ji pirko dvarus ir žemę parduodavo lietuviams valstiečiams.
Vailokaitis 1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis dalyvavo Lietuvių konferencijoje, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir 1918 metų vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
1919 metais broliai Vailokaičiai įsteigė Ūkio banką, kuriam vadovavo Jonas Vailokaitis. Bankas 1919–1940 metais buvo didžiausias nepriklausomos Lietuvos komercinis bankas.
Vailokaitis taip pat buvo susijęs su bendrovių „Metalas“, „Medus“, „Linas“, „Palemonas“, „Maistas“, „Eksimportas“ ir „Urmas“ steigimu bei veikla. Jis rėmė lietuviškas kultūros, socialines ir švietimo draugijas, aukštąsias mokyklas bei studentus.
1920 metų gegužę jis tapo Steigiamojo Seimo atstovu nuo Lietuvos ūkininkų sąjungos. Iki 1922 metų kovo Vailokaitis vadovavo Finansų ir biudžeto komisijai.
Lietuvos enciklopedija nurodo, kad 3–4 dešimtmečiais aktyviausiai veikė sovietų penktoji kolona, o Lietuvos komunistų partija besąlygiškai vykdė SSRS valdžios nurodymus. Tuo pat metu po 1926 metų gruodžio perversmo, kurį surengė tautininkai su krikščionių demokratų ir kariškių parama, Lietuvos vyriausybes daugiausia sudarė tautininkai ir nepartiniai.
1940 metų birželį SSRS okupavus Lietuvą, Vailokaitis pasitraukė į Vokietiją ir tapo vienu Lietuvos aktyvistų fronto steigėjų. Jis mirė 1944 metų gruodžio 16 dieną Blankenburge, Vokietijoje.
