Kasmet Lietuvoje iššvaistoma beveik 400 tūkst. tonų maisto, maždaug kas penktas produktas iš jų taip niekada ir nepalieka ūkių. Kartais todėl, kad daržovė užaugo ne tokios formos ar dydžio, kokio tikisi pirkėjai, kartais dėl susidariusio pertekliaus, o kartais ūkininkų planus sujaukia pati gamta – šalnos, kaitra, sausros, liūtys ar audros. Tačiau Biržų rajone ūkininkaujanti Justina Tuomienė įsitikinusi – net ir tokiose situacijose galima ieškoti būdų, kad užaugintas maistas nebūtų prarastas.
Jauna ūkininkė pasakoja savo ūkyje besistengianti panaudoti kuo daugiau užauginto derliaus. Dalį jo fermentuoja – tuomet daržovės išsilaiko gerokai ilgiau, o to, ko ūkyje panaudoti nepavyksta, reguliariai perduoda „Maisto bankui“. Taip net ir pardavimui nebetinkantis, tačiau vis dar geras ir saugus vartojimui maistas randa kitą kelią – pasiekia žmones, kuriems jo labiausiai reikia.
„Auginam uogas ir įvairias daržoves, tad natūralu, kad ne visas derlius užauga gražus, pasitaiko ir išsišakojusių morkų, ir kreivų agurkų, tokia gamta. Tačiau svarbiausia, ką su jais darysim, juk čia maistas, nuo agurko kreivumo tikrai nepasikeičia jo skonis. Vis dar girdžiu, kad neretai ūkiuose tokia produkcija keliauja tiesiog į griovį, bet man nekiltų ranka – ir taip to maisto daug švaistoma, o aš viską auginu žmonėms, su meile ir daug įdėto darbo. Todėl vežu į „Maisto banką“, mielai pasidalinu su savo krašto žmonėmis, kuriems šiuo metu gyvenime yra sunkiau. Pati kurį laiką esu dirbusi vaikų dienos centre, matydavau šeimų, vaikų, kurie skaičiuodavo kiekvieną kąsnį – ir kaip tu gali išmesti maistą, kai šalia alksta vaikai?“, – dalinasi Justina.
Justinos Tuomienės ūkis su „Maisto banku“ pradėjo bendradarbiauti prieš 3–4 metus, vos tik pradėjo auginti daržoves. Tuo metu dar nebuvo „Maisto banko“ skyriaus Biržuose, todėl visą perteklinę ar nekondicinę produkciją veždavo tiesiai į Panevėžio padalinį. Justina pasakoja, jog pirmą kartą paskambinus savanoriai patys atvažiavo ir nuėmė baltųjų ridikų derlių, nes ji tuo metu neturėjo galimybių, resursų jų nurinkti ir perduoti labdarai, tačiau nuo tol pati vis užsuka ir pasidalina gėrybėmis.
„Kažkada vežėm daug moliūgų, turėjom perteklių, todėl galėjom pasidalinti šitomis sočiomis, vertingomis daržovėmis su stokojančiais. Kartais užvežam ir savo fermentuotų daržovių, visada skaičiuoju, kiek laiko mūsų produkcija, daržovės dar gali stovėti ir stengiuosi neužlaikyti, vos tik artėja į pabaigą, vežu „Maisto bankui“, kad tik nesugestų bestovint. Va dabar dalinausi cukinijomis, nes jos nukentėjo nuo krušos – visos suvarpytos, praradusios prekinę išvaizdą, bet juk skanios, gražios. Tik pernai nelabai teko ką atiduoti, buvo tokie orai, kad tiesiog visiškai neįmanoma buvo nuimti nei morkų, nei burokėlių, teko viską palikti laukuose, nes jokių šansų net įeiti – taip ir pats užklimpsi toj purvynėj“, – apie ūkio kasdienybę pasakoja ji.
Ūkyje nešvaistyti besistengianti Justina taip gyvena ir namuose – tvarumas yra labai svarbi jos šeimos gyvenimo dalis, tad ir virtuvėje visada sužiūri, kad niekas nebūtų išmesta: „Apsipirkinėjam labai kukliai, dažniausiai pas mus šaldytuvas būna pustuštis, verčiau daugiau užsišaldom nei po to išmetam. Nežinau iš kur pas mane toks mąstymas, gal iš vaikystės. Nors nieko netrūko, nebadavom, bet augom trys vaikai, tai nebuvo labai lengva, tikrai jokio maisto neišmesdavom. Iki dabar prisimenu, surinkdavom obuolius, o tėvelis juos supildavo sodo pakrašty, užklodavo šiaudais, antklodėm ir mes tuos obuolius valgydavom visus metus, iki pat naujo derliaus. Tai matyt truputį ir iš šeimos šitas mąstymas ateina.“
„Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius džiaugiasi, kad tokių sąmoningų, su maisto švaistymu kovojančių ūkininkų vis daugėja, tačiau teigia, jog dar atsiranda ūkių, kuriuose maistas pilamas į griovius. Jis primena, kad atiduodant maistą labdarai, ūkininkai gauna ne tik moralinę naudą:
„Nors dalis ūkininkų baiminasi papildomos mokestinės naštos, aukoti „Maisto bankui“ nieko papildomai nekainuoja. Kuomet ūkininkas parduoda produkciją arba sunaudoja ją savo reikmėms, jis turi deklaruoti tai PVM deklaracijoje. Bet kai jis perduoda labdarą „Maisto bankui“ ar kitam paramos gavėjui, kuris užtikrina, jog labdara bus paskirstyta ne daugiau kaip už 75 eurus žmogui per mėnesį, tuomet šito jis neturi nurodyti PVM deklaracijoje. Ir, akivaizdu, kad už šią produkciją PVM mokėti nereikia. Ūkininkas dėl to finansiškai nenukenčia, tačiau laimi visi – geras maistas nėra iššvaistomas, o tampa pietumis šeimai, kuriai šiandien sunkiau“, – sako organizacijos vadovas.
„Maisto bankas“ per metus nuo išmetimo išsaugo 6366 tonas gero maisto, kurį perduoda stokojantiems. Tačiau organizacija pabrėžia – maisto išsaugojimo potencialas yra gerokai didesnis, todėl kiekvienas ūkininkas ar verslas, užuot sunaikinęs vartoti tinkamą produkciją, gali suteikti jai antrą galimybę ir kartu padėti žmonėms.
