Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorė, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentė prof. dr. Inga Žalėnienė
Nacionalinį saugumą dažniausiai siejame su kariuomenės pasirengimu, gynybos biudžetu, sienų apsauga ir technologiniais pajėgumais. Tačiau svarbi valstybės saugumo dimensija, kurios neįmanoma greitai sukurti ar nusipirkti, yra žmogus ir jo gebėjimas mąstyti savarankiškai, atskirti faktus nuo manipuliacijų, pasitikėti demokratija ir atsakingai veikti krizinėse situacijose. Šiuolaikinėje aplinkoje kritinis mąstymas tampa esmine gynybos forma.
Nėra geresnio būdo ugdyti žmogų nei švietimas. Tačiau dažnai diskutuojant apie valstybės prioritetus švietimas traktuojamas kaip atskira socialinės politikos sritis, o ne kaip esminė nacionalinio saugumo dalis ir visuomenės atsparumo pagrindas. Didinant atsparumą, neužtenka tik pasiruošti fizinėms grėsmėms; reikia gebėti patiems tapti gelbėtojais, nes grėsmės visuomenės stabilumui kyla ne tik iš išorės.
Rusijos karas Ukrainoje jau nėra tik „išorės“ veiksnys – jo padariniai juntami Europoje, ne tik per fizinius incidentus, bet ir per informacines, kibernetines, ekonomines, socialines bei klimato kaitos sukeltas grėsmes. Deja, vis dar linkstame reaguoti, lyg šios grėsmės vyktų virtualioje erdvėje.
Realias grėsmes didina visuomenės susiskaldymas, nepasitikėjimas institucijomis, emocijų manipuliavimas ir dezinformacijos platinimas. Baimę labiausiai kursto nežinomybė, tačiau 100 proc. apsidrausti nuo krizių neįmanoma. Rugsėjo 11-osios teroristinis aktas parodė, kad net galingiausios valstybės neturi absoliučių saugumo garantijų.
Atspari visuomenė ne ta, kuriai nieko blogo nenutinka ar kuri tik „ištveria“. Atsparumas – tai gebėjimas veikti sudėtingoje situacijoje, teikti pagalbą, atsigauti po krizių ir sparčiai įveikti jų padarinius. Nė moderniausi ginklai ar technologijos neišgelbės be atsakingų naudotojų, o svarbiausia – be žmonių, turinčių valią priešintis agresoriui, išmintingai veikti krizės sąlygomis ir nebijoti nenuspėjamos ateities.
Šios savybės ugdomos šeimoje, mokykloje, bendruomenėje. Vienos pilietiškumo pamokos nepakanka, ypač kai deklaruojamos vertybės prieštarauja aplinkai. Būtina keisti požiūrį į švietimo misiją ir tikslą.
Universitetų misija – ne vien ruošti „darbo jėgą“
Universitetas turėtų būti suvokiamas ne tik kaip kvalifikuotos „darbo jėgos“ rengimo vieta – toks XIX amžiaus terminas ir požiūris į žmogų kaip į „prekę“ jau atgyvenę. Universitetams nepakanka orientuotis tik į dabartinį specialistų poreikį, nes profesijų paklausa kinta itin sparčiai. Niekas negali tiksliai prognozuoti, kokių darbuotojų reikės po 5 ar 10 metų; kai kurie, kaip Elonas Muskas, net prognozuoja, kad dirbtinis intelektas ateityje pakeis žmogaus darbą.
Naujoms technologijoms kurti ir valdyti reikalingos įvairių sričių komandos, įskaitant lingvistus, psichologus, teisininkus – DI mokytojais dirba humanitarinių ir socialinių mokslų specialistai. Tačiau švietimo politikoje didžiausios investicijos vis dar nukreipiamos į tiksliuosius ir gamtos mokslus, o socialiniai ir humanitariniai mokslai, švietimas ir kultūra lieka finansinio krepšelio dugne.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) rizikos ir atsparumo tyrimuose akcentuoja socialinį kapitalą, pasitikėjimą, pilietinį dalyvavimą ir bendradarbiavimą.
Aukštųjų mokyklų misija – rengti ne tik profesionalus darbo rinkai, bet ir atsparią valstybę: piliečius, gebančius vertinti informaciją, suprasti demokratinių institucijų veikimą, išlaikyti savarankišką mąstymą ir prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį.
Universitetas – nacionalinio atsparumo institucija
Universitetuose ugdomi ateities valstybės institucijų, teisėsaugos, ekonomikos, švietimo, sveikatos, technologijų ir verslo kūrėjai. Mokslininkai tiria grėsmes, teikia ekspertines žinias, kuria naujas idėjas, padedančias suvokti pokyčius.
Investicija į universitetus ir visą švietimo sistemą, įskaitant mokymąsi visą gyvenimą, yra investicija į darnų valstybės vystymąsi, konkurencingumą ir gebėjimą išlikti laisvai, demokratiškai bei atspariai.
Diskutuojama, ar mažai valstybei verta investuoti į socialinius ir humanitarinius mokslus, kai saugumo aplinkoje labiau reikalingos technologijos, inžinerija ir kibernetinis saugumas. Tačiau technologijos pačios savaime valstybės neapsaugo – jas turi valdyti žmonės, institucijos ir visuomenė.
Kibernetinio saugumo sistema gali aptikti ataką, tačiau socialiniai mokslai padeda suprasti manipuliacijų aukas. Ekonominiai modeliai parodo krizės poveikį, o politologija ir viešasis valdymas padeda išsaugoti visuomenės pasitikėjimą. Teisės mokslas atsako, kaip užtikrinti teisinės valstybės principų, demokratijos ir žmogaus teisių atsparumą išskirtinėmis aplinkybėmis. Psichologija aiškina žmonių reakcijas į baimę, o komunikacijos mokslai – visuomenės nuostatų formavimąsi.
Socialiniai ir humanitariniai mokslai padeda suprasti žmogų, visuomenę ir valstybę – būtent jų sąveika lemia valstybės atsparumą.
Lietuvos istorija rodo, kad valstybingumas kuriamas žmonių sąmonėje. Be lietuvių siekio ir valios siekti Laisvės nebūtų buvę nei „Baltijos kelio“, nei nepriklausomos Lietuvos.
Šiandien geopolitinė aplinka kitokia, bet valstybės poreikis iš esmės nesikeičia. Jei anksčiau aukštosios mokyklos turėjo ruošti jauną kartą, galinčią sutvirtinti atkurtos valstybės pamatus, tai dabar turime parengti žmones, galinčius išlaikyti ir stiprinti Lietuvos valstybingumo tradiciją naujomis aplinkybėmis.
Valstybės „ankstyvojo perspėjimo sistema“
Universitetai yra valstybės žinių ir ekspertizės laboratorijos. Jie tiria ir moko atpažinti grėsmes dar prieš joms tampant krize – nuo kibernetinio saugumo, dirbtinio intelekto poveikio iki dezinformacijos, psichologinio atsparumo ir socialinės sanglaudos problemų.
Taip universitetas tampa savotiška valstybės ankstyvojo perspėjimo sistema. Įvairių sričių mokslininkai pastebi procesus, kurių atskiros institucijos neįžvelgia. Teisės, sociologijos, ekonomikos, vadybos, psichologijos, komunikacijos, informatikos ir kitų sričių žinios padeda ne tik reaguoti į krizę, bet ir ją numatyti.
Tai ypač svarbu mažai valstybei. Lietuva negali konkuruoti su didžiosiomis valstybėmis materialiniais ištekliais, tačiau gali konkuruoti žinojimu, kaip rasti geriausius sprendimus net blogiausioje situacijoje.
Lietuvos universitetų studijų ir mokslinių tyrimų kokybė bei konkurencingumas tarptautinėje akademinėje erdvėje yra ne tik akademinės ambicijos, bet ir valstybės strateginio atsparumo klausimas.
Atspari Lietuva 2050 metais bus ta, kurios piliečiai gebės panaudoti žinias neapibrėžtumo sąlygomis.
Todėl turime ugdyti žmogų, kuris mąsto savarankiškai, bet nėra individualistas; kuris moka nesutikti, bet nekerštauja; kuris naudoja dirbtinį intelektą, bet išlaiko intelektinę autonomiją; kuris atpažįsta melą, bet nepraranda tikėjimo tiesa; kuris supranta ir gina savo teises, bet pamiršta atsakomybės.
Investicija į švietimą lemia, ar krizės akivaizdoje turėsime žmonių, kuriais galėsime pasitikėti – žmonių, kurie išlaikytų stiprią, laisvą ir atsparią valstybę.
Pagrindinis klausimas švietimui turėtų būti ne tik „ką žmogus žino?“ ar „ką jis moka?“, bet svarbiausia – ar studentas pasirengęs išlikti laisvas, kritiškai mąstantis ir atsakingas pilietis, kai jo valstybė susidurs su krize? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso Lietuvos ateitis.
