Socialinės valstybės samprata, atsiradusi XIX amžiuje Vokietijoje Otto von Bismarko reformų metu su ekonomisto Adolfo Wagnerio ir kitų „katedros socialistų“ pagalba, nors tuomet ir revoliucinė, šiandien yra tapusi išsivysčiusių valstybių konstituciniu pagrindu, siekiančiu apsaugoti piliečius nuo skurdo. XX a. viduryje Didžiojoje Britanijoje plėtojosi gerovės valstybės idėjos, orientuotos į aukštą gyvenimo kokybę ir piliečių gerovę.
Ilga laiko politinė nuostata skelbė, kad auganti ekonomika finansuoja stiprią socialinę valstybę, kuri savo ruožtu užtikrina visuomenės stabilumą, išsilavinusią darbo jėgą, sveikatos apsaugą, mažina skurdo lygį ir didina produktyvumą bei saugumo jausmą. Tačiau, kaip pastebi dr. T. Karpavičius, „Ilgą laiką socialinė valstybė ir ekonomikos augimas buvo laikomi vienas kitą stiprinančiais dalykais. Problema prasideda tada, kai ši sąjunga pasikeičia kryptimi ir socialinė valstybė iš partnerės tampa ekonomikos konkurente“.
Problema iškyla, kai didesnė ekonomikos sukuriamos vertės dalis yra naudojama jau prisiimtiems valstybės įsipareigojimams finansuoti, o ne investicijoms į ateities projektus. Tokiu atveju socialinė valstybė gali pradėti konkuruoti su ekonomika dėl ribotų išteklių, tokių kaip darbuotojai, kapitalas ir investicijos. Nors Europos socialinis modelis yra reikšmingas pasiekimas, jo finansavimo struktūra turi būti pritaikoma prie besikeičiančios demografijos ir ekonomikos.
Švedija, nors ir turinti aukštus mokesčius (2025 m. vidutinis mokestinis tarifas vienišam darbuotojui siekė apie 41,1 proc. darbo sąnaudų), išlaiko vieną aukščiausių darbo jėgos aktyvumo rodiklių EBPO. Tai rodo, kad sistemos tvarumas priklauso ne tik nuo valstybės išlaidų, bet ir nuo gyventojų pajamas kuriančio dalyvavimo. Švedija orientuojasi į darbo apmokestinimo mažinimą, ilgesnį dalyvavimą darbo rinkoje ir pensijų sistemos reformą, siekiant padidinti BVP vienam gyventojui.
Tuo tarpu Belgija, kur 2025 m. mokestinis tarifas siekė net 52,5 proc., susiduria su paradoksu: stipri socialinė apsauga, stipriai apmokestinanti darbą, gali silpninti savo finansavimo bazę, nes didėja įmonių išlaidos samdant darbuotojus, o darbuotojams mažėja motyvacija dirbti daugiau. Belgijos užimtumo lygis yra santykinai žemas, o EBPO rekomenduoja mažinti darbo apmokestinimą. Senstanti visuomenė ir didėjančios socialinės išlaidos kelia riziką valstybės skolos tvarumui.
Prancūzija, kur viešosios išlaidos 2025 m. siekė 57,2 proc. BVP ir valstybės skola 115,5 proc. BVP, rodo, kad socialinės valstybės kokybė neturėtų būti matuojama vien BVP procentais, o tuo, ką ji realiai grąžina piliečiui. Diskutintina turėtų būti ne didesnė ar mažesnė valstybė, o produktyvesnė.
Danijos modelis („flexicurity“) parodo, kad aukšti mokesčiai ir stipri socialinė sistema gali derėti su aukštu užimtumu ir žema valstybės skola, skatinant lankstumą darbo rinkoje ir suteikiant paramą darbuotojų perėjimui tarp darbo vietų. Nors ir Danija reformuoja viešąsias užimtumo paslaugas, siekdama sumažinti išlaidas ir efektyvumą, tai rodo, kad net sėkmingiausi modeliai nėra neliečiami.
Svarbiausias klausimas yra ne socialinės išmokos dydis, o tai, ką sistema skatina žmogų daryti. Aukštas efektyvus ribinis apmokestinimas, kai papildomos pajamos beveik prilygsta prarandamoms išmokoms, gali mažinti motyvaciją dirbti daugiau. Tai sukuria socialinės valstybės paradoksą, kai sistema, turėjusi apsaugoti nuo pažeidžiamumo, gali sumažinti motyvaciją išeiti iš tos būklės.
Artimiausiais dešimtmečiais senstančios visuomenės ir didėjančių poreikių (pensijos, sveikatos apsauga, gynyba, energetika) kontekste Europos laukia neišvengiami pasirinkimai. Konfrontacija tarp socialinės valstybės ir laisvosios rinkos yra klaidinga; tikrasis klausimas yra, kaip sukurti socialinę valstybę, kuri skatina ekonomikos augimą. Svarbu, kad dirbti visada apsimokėtų, darbo apmokestinimas nebūtų pagrindinis finansavimo šaltinis, pensijų sistemos reaguotų į gyvenimo trukmės ilginimą, socialinės programos būtų vertinamos pagal rezultatus, o viešojo sektoriaus produktyvumas taptų rimta politikos tema.
XXI amžiaus socialinės valstybės sėkmė bus matuojama ne pagal išlaidas, o pagal gebėjimą ilgai išlikti dosniai, nesunaikinant paskatų dirbti, investuoti ir kurti.
