Naujų mokslo metų pradžioje tėvų susirašinėjimo platformose „WhatsApp“ ir „Messenger“ grupėse suaktyvėja bendravimas. Nors jos dažnai naudojamos klasės reikalams aptarti, pasitaiko atvejų, kai dalijamasi vaikų asmenine informacija, pavyzdžiui, telefono numeriais, adresais, sveikatos duomenimis ar net asmeninių susirašinėjimų ekrano nuotraukomis. Ekspertai pabrėžia, kad tokia informacija gali lengvai išeiti už grupės ribų, todėl būtina atidžiai vertinti, ką ir kam siunčiama.
„Tele2“ produktų vadovas Donatas Drakickas teigia, kad nors tėvų grupės palengvina informacijos apsikeitimą, jos gali mažinti budrumą. „Reikėtų vadovautis paprasta taisykle: grupėje siųsti tik tai, kuo būtumėte pasirengę pasidalinti su visais jos nariais gyvai. Net ir uždarame pokalbyje paskelbta žinutė, nuotrauka ar dokumentas gali būti išsaugoti, persiųsti arba parodyti kitiems žmonėms“, – aiškina jis.
Pasitikėjimas neapsaugo nuo privatumo pažeidimo
Laikui bėgant tėvų grupės gali tapti artimos bendruomenės, kurioje dalijamasi ne tik organizaciniais, bet ir asmeniniais išgyvenimais. Pasak psichologės Ievos Plauškutės, vadovaujančios „Jaunimo linijos“ Klaipėdos padaliniui, toks artumas gali sukurti klaidingą saugumo jausmą.
„Sukurtos grupės suteikia saugumo jausmą, kadangi manome, jog informacija, kuria dalinamės, lieka tik tarp grupės narių. Dažnai kuo ilgiau grupė gyvuoja, tuo didesnį pasitikėjimą ja įgyjame – imame vis geriau pažinti kitus grupės narius, dalinamės savo idėjomis, mintimis, planais. Ji tampa tarsi maža bendruomene“, – sako I. Plauškutė.
D. Drakickas primena, kad net ir patikimiausioje bendruomenėje neįmanoma visiškai kontroliuoti informacijos srauto. Vienam asmeniui persiuntus žinutę ar padarius ekrano kopiją, informacija gali pasiekti ir nepageidaujamus gavėjus.
Ko nederėtų viešinti?
Bendrose tėvų grupėse ypatingo atsargumo reikalauja vaikų telefono numeriai, gyvenamosios vietos adresai, asmens kodai ar sveikatos duomenys. Taip pat nereikėtų be rimto pagrindo viešinti dokumentų, nuotraukų ar detalizuoti vaiko mokymosi rezultatų bei asmeninių sunkumų.
D. Drakickas pataria bendras grupes naudoti tik organizacinei informacijai, o jautrius klausimus spręsti tiesiogiai su mokytojais, ugdymo įstaigos administracija ar konkretaus vaiko tėvais.
„Bendra tėvų pokalbių grupė nėra tinkamiausia vieta dalintis privačia informacija apie vaiką. Prieš paspaudžiant siuntimo mygtuką verta pagalvoti, kam ją iš tiesų būtina žinoti, ir pasirinkti siauresnį gavėjų ratą bei saugesnį perdavimo būdą“, – pataria D. Drakickas.
I. Plauškutė ragina atsižvelgti ne tik į duomenų saugumą, bet ir į tai, kaip paviešinta informacija gali paveikti patį vaiką.
„Svarbu galvoti ne tik apie asmens duomenų saugumą, bet ir apie vaiko teisę į privatumą. Vaiko istorijos – jo sėkmės ir nesėkmės, sunkumai, pažangumas mokykloje, santykiai su kitais vaikais ar kitos asmeninės aplinkybės taip pat nėra informacija, kuria turėtume dalintis lengva ranka. Net jei suaugusiesiems tokia informacija atrodo nereikšminga, vaikui ji gali būti labai asmeniška ir jautri“, – pabrėžia psichologė.
Viešas konfliktų aptarimas gali kenkti pasitikėjimui
Siekdami spręsti vaikų tarpusavio konfliktus, tėvai kartais grupėse viešina susirašinėjimų ekrano nuotraukas, aptaria kito vaiko elgesį ar įvardija konflikto dalyvius. Tačiau toks viešas situacijos nagrinėjimas gali konfliktą dar labiau paaštrinti, pakenkti vaikų santykiams ir sukelti gėdos bei nesaugumo jausmą.
„Kai vaikas sužino, kad jo asmeninė informacija, konfliktai ar susirašinėjimai buvo aptarinėjami jam nežinant, jis gali pasijusti išduotas, sugėdintas ar nesaugus. Gali susvyruoti ne tik pasitikėjimas tėvais, bet ir pasitikėjimas aplinka bei savimi“, – aiškina I. Plauškutė.
Pasak jos, toks konfliktų sprendimo būdas kelia ir kitą riziką: sužinojęs, kad patikėta informacija buvo perduota kitiems, vaikas kitą kartą apie savo problemas gali nutylėti. Tai ypač pavojinga, kai jis susiduria su rimtesniais sunkumais ir jam iš tiesų reikia suaugusiojo pagalbos.
Prieš dalijantis bet kokia informacija tėvų grupėje, ekspertai rekomenduoja sau atsakyti į tris klausimus: ar ją skelbti tikrai būtina, kas nutiktų, jei ji būtų persiųsta, ir kaip dėl to jaustųsi pats vaikas.
