Socialinės valstybės samprata, atsiradusi XIX amžiuje Vokietijoje Otto von Bismarko reformų dėka, ilgainiui tapo konstituciniu ir teisiniu išsivysčiusių valstybių pagrindu siekiant apsaugoti piliečius nuo skurdo. XX a. viduryje Didžiojoje Britanijoje pradėta siekti gerovės valstybės sukūrimo, užtikrinant aukštą gyvenimo kokybę ir visapusišką piliečių gerovę.
Ilgą laiką pasaulyje, ypač Europoje, vyravo požiūris, kad auganti ekonomika finansuoja stiprią socialinę valstybę, o ši savo ruožtu suteikia visuomenei stabilumą, išsilavinusią darbo jėgą, sveikatos apsaugą, mažina skurdo lygį ir didina produktyvumą.
„Ilgą laiką socialinė valstybė ir ekonomikos augimas buvo laikomi vienas kitą stiprinančiais dalykais. Problema prasideda tada, kai ši sąjunga pasikeičia kryptimi ir socialinė valstybė iš partnerės tampa ekonomikos konkurente“, – sako dr. T. Karpavičius.
Problema atsiranda, kai didesnė dalis ekonomikos sukuriamos vertės skiriama jau prisiimtiems valstybės įsipareigojimams finansuoti, o ne investicijoms į ateities projektus. Tokiu atveju socialinė valstybė gali tapti ekonomikos augimo konkurente, konkuruodama dėl ribotų išteklių – darbuotojų, kapitalo, investicijų ir kiekvieno papildomo euro.
Tai nereiškia, kad socialinė valstybė yra ekonominė klaida. Europos socialinis modelis yra didelis žemyno pasiekimas, tačiau net ir geriausias modelis gali kelti problemų, jei jo finansavimo struktūra nebeatitinka demografijos ir ekonomikos pokyčių.
Švedija, dažnai minima kaip dosnios socialinės valstybės pavyzdys, parodo, kad sistemos ilgaamžiškumas priklauso ne nuo nekintamumo, o nuo gebėjimo ją nuolat pritaikyti prie ekonominės realybės. Švedija, nors ir nėra mažų mokesčių šalis (2025 m. vidutiniam darbuotojui mokesčių našta siekė apie 41,1 proc.), pasižymi vienu aukščiausių darbo jėgos aktyvumo rodiklių EBPO.
„Švedijos atvejis rodo esminį dalyką: sistemos tvarumas priklauso ne tik nuo to, kiek valstybė išleidžia, bet ir nuo to, kiek žmonių dalyvauja kuriant pajamas, iš kurių ta sistema finansuojama“, – pažymi ekonomistas.
Švedijoje diskutuojama apie darbo apmokestinimo mažinimą, ilgesnį žmonių dalyvavimą darbo rinkoje, pensijų sistemos paskatas dirbti ir efektyvesnę viešųjų paslaugų sistemą. Laikui bėgant, mokesčių reforma, mažinanti darbo apmokestinimą, galėtų padidinti šalies BVP vienam gyventojui, transformuodama ir išsaugodama socialinę valstybę.
2025 m. Belgijoje vidutiniam darbuotojui mokestinis pleištas siekė net 52,5 proc. darbo sąnaudų, daugiausia visoje EBPO. Tai kelia paradoksą: siekdama finansuoti socialinę sistemą, valstybė stipriai apmokestina darbą, kas mažina įmonių motyvaciją samdyti žmones ir mažina finansinę naudą dirbantiems.
„Belgija iliustruoja, kaip gera intencija – stipri socialinė apsauga – gali virsti savo priešingybe, jeigu mokesčių našta pernelyg stipriai slegia būtent darbą, o ne kapitalą ar vartojimą“, – teigia dr. T. Karpavičius.
EBPO Belgijai rekomenduoja mažinti darbo apmokestinimą ir šalinti paskatas nedirbti, nes santykinai žemas užimtumas, o ne žemas produktyvumas, lemia BVP vienam gyventojui atotrūkį nuo turtingiausių šalių.
Demografinė situacija ir didėjančios socialinės išlaidos pensijoms, sveikatos apsaugai ir priežiūrai senstančiai visuomenei kelia susirūpinimą dėl valstybės skolos tvarumo. Problema čia yra ne tik socialinės valstybės dydis, bet ir santykis tarp ją finansuojančių ir iš jos gaunančiųjų.
Prancūzijoje viešosios išlaidos 2025 m. siekė apie 57,2 proc. BVP, o valstybės skola – 115,5 proc. BVP. Užimtumo lygis, ypač tarp jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių, išlieka žemesnis nei EBPO vidurkis.
„Vieno dalyko Prancūzijos pavyzdys moko labai aiškiai: procentas nuo BVP nėra kokybės matas. Klausimas visada turėtų būti ne kiek išleidžiama, o ką ta suma realiai grąžina piliečiui“, – sako ekonomistas.
Socialinės valstybės kokybę svarbu vertinti ne tik pagal išlaidas, bet ir pagal piliečių gaunamas paslaugas. XXI amžiuje diskusija turėtų būti ne „didesnė ar mažesnė valstybė“, o „produktyvesnė ar mažiau produktyvi valstybė“.
Europa neturėtų atsisakyti socialinės valstybės, ką rodo Danijos modelis – aukštas mokesčių lygis, plačios socialinės paslaugos derinamos su rekordiniu užimtumu, žema valstybės skola ir biudžeto pertekliumi.
Danų („flexicurity“) modelio esmė – lanksti darbo rinka ir pakankamas saugumas, mokymai bei pagalba darbuotojams pereiti iš vienos darbo vietos į kitą.
„Danija parodo, kad aukšti mokesčiai ir stipri socialinė sistema visai nebūtinai reiškia žemą užimtumą ar silpną ekonomiką – jeigu sistema sukurta taip, kad skatintų, o ne stabdytų judėjimą darbo rinkoje“, – pabrėžia dr. T. Karpavičius.
Net Danija peržiūri savo sistemą: 2025 m. sutarta reformuoti viešąsias užimtumo paslaugas ir iki 2030 m. sumažinti jų sąnaudas. Tai rodo, kad net sėkmingiausi modeliai nėra neliečiami.
Ekonomistui svarbiausias klausimas yra ne socialinės išmokos dydis, o tai, ką sistema skatina žmogų daryti. Aukštas efektyvus ribinis apmokestinimas, kai papildoma darbo valanda ar didesnis atlyginimas reiškia beveik tokį patį praradimų dydį, gali sumažinti motyvaciją dirbti daugiau.
Belgijoje EBPO perspėja, kad mažesnes pajamas gaunantis žmogus, pradėjęs daugiau dirbti, gali gauti labai nedidelę papildomą finansinę naudą dėl prarandamų išmokų ir didesnių mokesčių.
„Susidaro socialinės valstybės paradoksas: sistema, sukurta žmogui apsaugoti nuo ekonominio pažeidžiamumo, gali netyčia sumažinti jo motyvaciją iš tos būklės išeiti“, – konstatuoja dr. T. Karpavičius.
Artimiausiais dešimtmečiais ši diskusija taps dar svarbesnė, senstant Europos visuomenei, mažėjant darbingo amžiaus gyventojų daliai ir didėjant išlaidoms pensijoms, sveikatos apsaugai bei priežiūrai. Kartu Europai reikia finansuoti gynybą, energetinę transformaciją, infrastruktūrą ir mokslinius tyrimus.
Euras negali vienu metu finansuoti visų šių sričių. Kai ekonomika auga sparčiai, šis konfliktas maskuojamas, tačiau lėtas augimas priverčia daryti neišvengiamus pasirinkimus.
„Man atrodo klaidinga šią diskusiją formuluoti kaip pasirinkimą tarp socialinės valstybės ir laisvos rinkos. Tikrasis klausimas yra kitas – kaip sukurti socialinę valstybę, kuri padėtų ekonomikai augti, o ne bandytų iš jos paimti vis daugiau tam, kad galėtų finansuoti ankstesnius pažadus“, – sako dr. T. Karpavičius.
Tam reikalingi principai: dirbti visada turi apsimokėti labiau nei nedirbti; darbo apmokestinimas neturėtų būti pagrindinis finansavimo šaltinis; pensijų sistemos turi reaguoti į ilgėjančią gyvenimo trukmę; socialinės programos turi būti vertinamos pagal rezultatus; viešojo sektoriaus produktyvumas ir efektyvumas turi tapti svarbia ekonominės politikos tema.
Socialinė valstybė gali perskirstyti tik tai, ką sukuria ekonomika. Pavojingiausias momentas ateina, kai socialinių įsipareigojimų augimas ima lenkti ekonomikos gebėjimą juos finansuoti, ir socialinė valstybė pradeda konkuruoti su ekonomika, kuri ją išlaiko.
„XXI amžiaus socialinės valstybės sėkmę greičiausiai matuosime ne pagal tai, kiek daug ji išleidžia, o pagal tai, kaip ilgai ji sugeba būti dosni nesunaikindama paskatų dirbti, investuoti ir kurti“, – apibendrina dr. T. Karpavičius.
