Nors podagra nėra sezoninė liga, rudens mėnesiais susidaro keli veiksniai, galintys padidinti jos priepuolių riziką. Pasaulyje podagros paplitimas per tris dešimtmečius išaugo daugiau nei penktadaliu, todėl svarbu skirti dėmesio savalaikei diagnostikai ir ilgalaikei ligos kontrolei. „Hila“ gydytoja reumatologė Marija Montvydaitė pabrėžia, kad podagrą vis dar gaubia nemažai klaidingų įsitikinimų, kurie gali apsunkinti jos atpažinimą ir gydymą.
Rudenį didėja rizikos veiksnių įtaka
Gydytojos teigimu, aiškaus podagros sezoniškumo nėra, tačiau atvėsus orams pasikeičia kasdieniai įpročiai, galintys turėti įtakos ligos eigai.
„Žemesnėje temperatūroje mažėja uratų kristalų tirpumas, todėl jie labiau linkę kauptis nuo kūno centro nutolusiuose sąnariuose. Kartu rudenį dažniau geriamas mažesnis skysčių kiekis, valgomas sotesnis maistas ir mažėja fizinis aktyvumas“, – aiškina M. Montvydaitė.
Atvėsus orams silpniau juntame troškulį, todėl sumažėja ir suvartojamų skysčių kiekis. Tai svarbu, nes didelė dalis šlapimo rūgšties iš organizmo šalinama per inkstus.
Keičiasi ir mityba – lengvesnius vasaros patiekalus dažnai pakeičia sotesnis, daugiau mėsos turintis maistas. Mažesnis fizinis aktyvumas gali prisidėti prie svorio augimo ir metabolinių sutrikimų, glaudžiai susijusių su podagra.
Staigūs priepuoliai: nuo vakaro ramybės iki ryto skausmo
Pasak M. Montvydaitės, vienas iš podagrą išskiriančių požymių yra itin staigi priepuolio pradžia. Simptomai gali išsivystyti vos per kelias valandas, kitaip nei sergant kai kuriomis kitomis sąnarių ligomis.
„Žmogus gali vakare nueiti miegoti nejausdamas jokių simptomų, o paryčiais pabusti dėl labai stipraus sąnario skausmo ir tinimo. Kartais skausmas būna toks intensyvus, kad jį gali sukelti net antklodės prisilietimas“, – pasakoja gydytoja.
Dažniausiai pažeidžiamas kojos didžiojo piršto pamatinis sąnarys, tačiau podagra gali prasidėti ir čiurnoje, kelyje ar kituose pėdos sąnariuose. Pirmieji priepuoliai nebūtinai būna labai stiprūs – kartais jie trunka trumpai ir praeina savaime.
M. Montvydaitė atkreipia dėmesį ir į stereotipą, kad podagra yra tik vyresnių vyrų liga. Ja serga ir moterys, ypač po menopauzės, o esant genetiniam polinkiui ar tam tikriems metaboliniams sutrikimams ji gali pasireikšti ir jauname amžiuje.
Podagrą gaubia mitai
Vienas dažniausių mitų – įsitikinimas, kad ligą galima patvirtinti ar atmesti vien pagal šlapimo rūgšties koncentraciją kraujyje.
„Ūmaus podagros priepuolio metu šlapimo rūgšties koncentracija gali būti normali ar net sumažėjusi. Todėl vien normalus tyrimo rezultatas diagnozės neatmeta. Lygiai taip pat padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija dar nereiškia, kad žmogus būtinai serga podagra“, – pabrėžia M. Montvydaitė.
Padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija be podagrai būdingų simptomų vadinama besimptome hiperurikemija. Diagnozuojant vertinamas ne tik tyrimo rezultatas, bet ir priepuolio pobūdis, gretutinės ligos bei rizikos veiksniai. Prireikus atliekamas sąnarių ultragarsinis tyrimas, leidžiantis įvertinti aktyvų uždegimą bei podagrai būdingų uratų kristalų sankaupų požymius.
Kitas gajus įsitikinimas – kad podagra pirmiausia yra netinkamos mitybos pasekmė.
„Gyvenimo būdas turi reikšmės, tačiau podagros nereikėtų vadinti vien netinkamos mitybos liga. Griežtos dietos dažniausiai nėra nei tikslingos, nei tvarios, o jei žmogui reikalingas šlapimo rūgštį mažinantis gydymas, vien mitybos pokyčiai jo nepakeis“, – sako gydytoja.
Anot jos, sergant podagra rekomenduojama riboti didelius raudonos mėsos ir ypač subproduktų kiekius, kai kurias žuvis (silkę), jūros gėrybes, fruktoze saldintus gėrimus bei alkoholį (ypač alų ir stipriuosius alkoholinius gėrimus). Svarbus ir pakankamas skysčių vartojimas, normalus kūno svoris bei reguliarus, individualiai toleruojamas fizinis aktyvumas. Ūmaus priepuolio metu stipriai uždegto sąnario mankštinti nereikėtų – jam geriau suteikti ramybę.
Gydymo pradžia gali laikinai padažninti priepuolius
Paradoksalu, bet gydymo pradžioje podagros priepuoliai kurį laiką gali padažnėti. Pasak gydytojos, tai nereiškia, kad vaistas netinka ar pablogino ligą.
„Mažėjant šlapimo rūgšties koncentracijai pradeda mobilizuotis audiniuose susikaupusios uratų sankaupos, todėl gydymo pradžioje priepuolių gali laikinai padaugėti. Dėl to gydymas pradedamas nuo mažos dozės ir ji didinama palaipsniui“, – aiškina M. Montvydaitė.
Klaidinga manyti, kad prasidėjus priepuoliui jau vartojamą šlapimo rūgštį mažinantį vaistą būtina nutraukti. Jei pacientas nuolat vartoja, pavyzdžiui, alopurinolį, jis paprastai tęsiamas, o ūmus uždegimas gydomas atskirai.
Ilgalaikio gydymo tikslas – pasiekti ir išlaikyti pakankamai mažą šlapimo rūgšties koncentraciją. Dažniausiai siekiama koncentracijos mažesnės nei 360 µmol/l, o sergant sunkesne podagra – mažesnės nei 300 µmol/l.
„Svarbiausia, kad pacientas metų metus neliktų gydomas tik nuo atskirų priepuolių. Ilgai išlaikant tikslinę šlapimo rūgšties koncentraciją, uratų kristalai gali palaipsniui ištirpti, o priepuoliai – visiškai išnykti“, – sako gydytoja reumatologė.
