Kultūrinis dialogas su Vakarais, atkurtas kartu su Lietuvos valstybe 1918 m., ilgai netruko. Sovietų Sąjungos okupacija nutraukė ne tik demokratinės valstybės vystymąsi, bet ir visus ryšius su vakarietiškomis šalimis. Šalį buvo siekiama palaužti iš vidaus: švietimo sistema ir mokslas tapo ideologizuoti. Daug mokslo įstaigų ir institucijų buvo uždarytos, o išsilaikiusios turėjo tarnauti sistemai ir ruošti paklusnius komunizmo statytojus.
Pastarojoje situacijoje buvo atsidūrusi ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedra. Jai buvo leista egzistuoti ir veikti tik su sąlyga, kad mokslininkai ir jų dėstoma medžiaga bus griežtai prižiūrimi ir kontroliuojami partijos, o šalia dėstomų dalykų taip pat bus puoselėjamas tarybinio jaunimo idėjinis ugdymas, kaip rašė Nijolė Juchnevičienė straipsnyje „Klasikinė filologija ideologijos gniaužtuose (1940–1953 metai)“ („Literatūra“, 2013).
Kita vertus, akademinė bendruomenė stengėsi atsiriboti nuo komunistinės ideologijos. Žinoma ir tai, kad klasikiniams filologams sunkiai sekėsi „ideologiškai augti“, pasak N. Juchnevičienės, daugelis katedros darbuotojų ir studentų nepasidavė „komunistiniam auklėjimui“ (žr. straipsnį „Ričardas Mironas (1908–1979): sovietinio mokslininko karjeros profilis (archyvinių šaltinių apžvalga)“, „Literatūra“, 2021). Turbūt ir dėl šios priežasties sovietiniam režimui žlugus antikiniai tyrimai iš tiesų suklestėjo.
Tad analizuojant Klasikinės filologijos katedros mokslininkų vertimus bei mokslo darbus, keltinas klausimas, koks kultūrinis dialogas su Antika buvo įmanomas sovietmečiu? Taip pat apžvelgiama, kokių antikinių kūrinių tyrimai tapo aktualūs atgavus Lietuvos nepriklausomybę 1990–2000 m. Svarstoma, kaip galimybės laisvai rinktis tyrimo objektus paveikė Antikinės kultūros ir filosofijos recepciją.
Pirmasis „Poetikos“ leidimas
Tarpukariu ir sovietmečiu klasikinių filologų disertacijos buvo rengiamos vertimo pagrindu – dažniausiai verčiamos ir nagrinėjamos buvo senovės graikų tragedijos. Todėl nenuostabu, kad vienas iš pirmųjų sovietmečiu lietuviškai prabilusių filosofinių kūrinių buvo svarbiausias literatūros teorijos šaltinis. 1959 m. Marcelinas Ročka išverčia Aristotelio „Poetiką“, parašo jai įvadą bei komentarus.Įvade daug laiko skiriama klausimui, ar Aristotelio filosofinės pažiūros yra materialistinės ar idealistinės; tai, kad filosofas oponuoja Platono idėjų teorijai, įvardijama kaip „vienas iš didžiausių Aristotelio filosofijos laimėjimų“, nors ir galiausiai „jam išeina, kad pirmasis judintojas gamtoje esąs dievas, o žmoguje – jo siela“. Aišku, kad toks vertinimas ir pats materializmo bei idealizmo sugretinimas tekste yra stipriai ideologizuotas.
Kaip mokymo priemonė, „Poetika“ turėjo skleisti komunistines idėjas – jos pirminė auditorija buvo jauni studentai, perspektyvūs „komunizmo statytojai“. Toliau įvade aiškinami vertime ir Aristotelio tekste naudojami terminai, aprašoma, kuo „Poetika“ skiriasi nuo Platono meno teorijos. Pats Aristotelis kaltinamas „antropologizmu“, esą, nepastebėjęs meno priklausomybės nuo visuomenės gamybinių santykių, kurių svarbą pabrėžia Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas. Galiausiai įvade trumpai apžvelgiama „Poetikos“ recepcija nuo Renesanso iki XX a. Rusijos. M. Ročka nurodo vertimo pagrindu pasirinkęs V. G. Apelroto vertimą, išleistą 1893 m., tačiau nėra abejonės, kad autorius skaitė bei rėmėsi ir 1957 m. Maskvoje išėjusiu „Poetikos“ leidimu. Pastarajame buvo sovietinę ideologiją atitinkantis įvadas, kurį turėjo skaityti ir M. Ročka. Kita vertus, Maskvos variantu nesiremiama aklai. Pavyzdžiui, vietoj rusiškame leidime panaudotos ilgos Engelso citatos apie žmonijos istorijos tyrinėjimą mintimi, autorius filosofą pristato apibendrintai: „Fr. Engelso žodžiais tariant, [Aristotelis] „universaliausia galva“ kitų graikų filosofų tarpe.“
Literatūra ir filosofija
Kita vertus, netgi tyrinėjant literatūrą prireikdavo tam tikrų filosofinių žinių – ar verčiau tokios filosofijos, kuri leistų nagrinėjamą literatūrinę medžiagą ideologizuoti. Jonas Dumčius straipsnyje „Euripido pažiūros į graikų dievus („Bakchančių“ problema)“ (1958) kalba apie senovės graikų visuomenės požiūrį į dievus. Žinoma, pabrėžiamas neigiamas žiūros taškas, propaguotas filosofų ir sofistų, atskleidžiantis „graikų mitinės religijos primityvumą“ ir „mokslinį nepagrįstumą“ – sovietinė ideologija reikalavo pasmerkti netgi kelių tūkstantmečių senumo religiją. Apžvelgus Euripido sofistines-filosofines pažiūras ir kitas tragedijas, J. Dumčius svarsto, ar rašytojas laikėsi tradicinių religinių pažiūrų tam, kad tragedijos praeitų pro archonto cenzūrą, o graikų visuomenė suprastų jo žinutę. Galiausiai prieinama prie išvados, kad sunku Euripido pažiūras kategorizuoti, tačiau tariama „Bakchančių“ problema neegzistuoja – kituose tragiko kūriniuose dievai vaizduojami įvairiai.
Henrikas Zabulis antikine filosofija pasinaudoja svarstydamas apie romėnų poeto Vergilijaus kūrinius ir asmenines pažiūras. Straipsnyje „Vergilijaus „Georgikų“ kompozicijos klausimu“ (1960), svarstydamas įvairias teorijas apie kūrinio struktūrą, autorius padaro išvadą, jog romėnų poetas filosofiškai rašo įkvėptas Lukrecijaus poemos „Apie daiktų prigimtį“. Šį svarstymą seka visos Vergilijaus kūrybos studija straipsnyje „Vergilijaus filosofinės pažiūros“ (1963). H. Zabulis aprašo mokslinę polemiką klausimu, ar Vergilijus buvo religingas stoikas, ar Epikūro pasekėjas, materialistas. Epikūriškas atitolimas nuo dievų, autoriaus nuomone, labiausiai pastebimas minėtųjų „Georgikų“, didaktinės poemos apie žemės ūkį, turinyje. Vienas iš jo argumentų – žmonių darbas kūrinyje išaukštinamas daug labiau negu religinės apeigos. Poetas moko, kad ir per religines šventes galima darbuotis prie smulkių reikalų, taip pat peikia piemenis, kurie nesirūpina gyvulių žaizdomis ir verčiau šaukiasi dievų pagalbos. Vėlesniame Vergilijaus kūrinyje „Eneida“ aprašomi didingi dievai straipsnio autoriaus pateisinami tuo, kad buvo kuriamas epas, analogiškas Homero kūriniams, todėl „silpniausia kūrinio vieta“ turėjo atsirasti. Visgi, nenuginčijamas „Eneidos“ stoicizmas, pasireiškiantis, pavyzdžiui, pomirtinio pasaulio aprašyme. H. Zabulis prieina prie išvados, jog Vergilijaus kūryba progresavo nuo Epikūro filosofijos iki stoicizmo, pabrėždamas, jog jaunystėje poetas buvo daug didesnis epikūrietis materialistas negu vėliau stoikas.
Lukrecijaus filosofinė poema „Apie daiktų prigimtį“
1964-aisiais leidykla „Mintis“ išleidžia sovietinei ideologijai turbūt parankiausią antikinės filosofijos kūrinį – poetinį Lukrecijaus veikalą „Apie daiktų prigimtį“, verstą Merkelio Račkausko. Jau nuo pat pradžių H. Zabulio įvade formuojamas Lukrecijaus kaip ideologiškai „teisingo“ filosofo įvaizdis: pasinaudojus poemos citata apie aukso kasyklų darbininkus, rašoma, jog Lukrecijus apie juos „atsiliepia su tam tikra užuojauta“. Nors poemoje filosofas daug kalba apie aukštosios visuomenės būtį, mąstoma, jog jis „sąmoningai atsisakė pilno intrigų ir pavydo turtuolių pasaulio ir užsidarė filosofo kabinete“. Graikų filosofas Epikūras, kurio svarstymus Lukrecijus taiko, cituojant V. Leniną, apibūdinamas kaip „materialistinės Demokrito linijos“ pasekėjas. Šios „linijos“ pagrindinis bruožas – ateistinis kovingumas, aiškinantis, kaip religija pavergė žmones, o kovinguoju ateizmu pasižymi ir poema „Apie daiktų prigimtį“, dėl jo esą išlikusi aktuali iki šių dienų.
Rašant apie Lukrecijaus atomizmą, pirmųjų kūnų judėjimas, vystymasis ir perėjimas iš vieno į kitą sulyginamas su dialektinio materializmo dėsniais. Aiškindamas Epikūro ir Lukrecijaus mąstymus apie atomo nukrypimą nuo tiesiosios linijos („clinamen“), H. Zabulis galiausiai prieina prie K. Marxo disertacijos. Joje aiškinama, jog Epikūras savo fizikiniuose svarstymuose atomo krypimą įveda kaip dialektinį prieštaravimą, pirmąją pasaulio priežastį. Nors rašoma, kad gyvybės klausimu Epikūras ir Lukrecijus nebuvo labai pažengę, liaupsinama Lukrecijaus evoliucijos teorija, ypač tai, kad filosofas „neieško kokių nors antgamtinių gyvybės atsiradimo priežasčių“. Iš Lukrecijaus filosofijos pasekėjų vengiama tų, kurie „neišdrįso priimti jo ateizmo“, pavyzdžiui, šaipomasi iš Pierre’o Gassendi, kataliko prancūzų filosofo, plėtojusio atomistų mokymą. Labiausiai visgi bandoma Lukrecijų „reklamuoti“ kaip materialistą: filosofo pažinimo teorija, teikusi pirmenybę ne protui, bet jutimams, vertinama kaip labiau nuosekliai materialistinė negu Demokrito; pateikus Lukrecijaus aiškinimą apie visuomenės formavimąsi, apibendrinama, jog „visuomeninės santvarkos raida yra išdėstyta idealistiškai, nors kai kurie materializmo elementai yra ir čia“.
1977 m. ištraukos iš Lukrecijaus poemos „Apie daiktų prigimtį“ atsiduria filosofijos istorijos chrestomatijoje, skirtoje Antikai. Leidinys, sudarytas Broniaus Genzelio, apžvelgė visą antikinės minties palikimą nuo ankstyvosios ikisokratinės filosofijos iki vėlyviausiųjų neoplatonizmo atstovų. Chrestomatijoje buvo išspausdinti svarbiausi Antikos filosofų fragmentai ir traktatai, daugelį tekstų iš lotynų ir senovės graikų kalbų išvertė klasikiniai filologai. Deja, leidyba vis dar buvo smarkiai kontroliuojama valdžios aparato, ir daugelis šio leidinio įvadinių straipsnių, aiškinančių senovės mąstytojų mintis, pasižymėjo stipria sovietine ideologija. Tačiau reikia pripažinti, jog sovietmečiu tai buvo bene svarbiausia Antikos filosofijos publikacija, pirmas išsamus antikos mąstytojų tekstų rinkinys.
Nepriklausoma Lietuva, laisvas žodis ir mokslas
1990 m. išleisti Aristotelio „Rinktiniai raštai“ atspindi lūžį lietuviškojoje Antikos filosofijos recepcijoje: rinkinį pradedančiame Albino Lozuraičio įvade „Aristotelis iš amžių perspektyvos“ nėra nė vienos komunistinio mąstytojo citatos. Aristotelis nėra apibrėžiamas kaip gyvenęs „klasinėje kovoje tarp vergų ir vergvaldžių“, nėra pristatomas per „materializmą“ ar „idealizmą“, o jo filosofija autoriaus siejama su vėlesne Vakarų Europos istorija. Taip pat verta pastebėti, kad rinkinį 1991 m. sutinka išsami mokslininko Dariaus Aleknos recenzija. Straipsnyje „Nauja Aristotelio kalba“ autorius ne tik nuodugniai įvertina minėtų tekstų vertimus bei komentarus, bet ir pateikia filosofo recepcijos istoriją pasaulyje ir Lietuvoje. Negalima teigti, kad recenzijų sovietų okupacijos laikais nebūdavo, tačiau jos vis tiek buvo skelbiamos tokiuose leidiniuose, kuriuos akylai prižiūrėjo ir vertino ideologinis aparatas.
Atgimusioje Lietuvos mokslo terpėje, naujus antikinės filosofijos vertimus pasitikdavo objektyvios ir išsamios recenzijos. Štai Naglio Kardelio 1995 m. verstus ir komentuotus Platono veikalus „Timajas. Kritijas“ savo recenzijoje aptarė Mantas Adomėnas, o Tatjanos Aleknienės 1999 m. studiją „Sielos dermės: filosofinės graikų etikos apybraiža“ vertino pats N. Kardelis. Minėtasis straipsnis bei recenzijos pasirodė leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, žurnale, kuris buvo esminis iš naujo besiformuojančiai mokslinei Antikos recepcijai. Leidinyje buvo siekiama nagrinėti religijos, kultūros ir visuomenės reiškinius. Pirmaisiais leidybos metais, norint užglaistyti teologijos ir istorijos studijų spragas, buvo leidžiami įvairių filosofinių tekstų vertimai iš senovės graikų, lotynų kalbų. Teologijos, ankstyvosios krikščionybės tekstai pasirodydavo skyriuje „Krikščioniškoji klasika“, apokrifinei tradicijai priklausą fragmentai buvo spausdinami rubrikoje „Apokrifiniai tekstai“. Reguliariai pasirodydavo ir skyrius „Ἀθηναῖον” („Atėniška“), kuriame pirmą kartą lietuviškai pasirodė Aristotelio „Protreptikas“, visas Platono „Ijonas“, versti M. Adomėno. Šis skyrius taip pat talpino įvairius straipsnius apie Antikos istoriją, retoriką, literatūrą.
Norint objektyviai apžvelgti visus Antikos filosofijos tyrinėjimus, vykusius Lietuvai atgavus nepriklausomybę, reikėtų rašyti visą atskirą straipsnį. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, antikiniams kūriniams nebebuvo taikomi ideologiniai kriterijai, o senovės mąstytojų nebereikėjo kišti į „materialistinius“ arba „idealistinius“ rėmus. Atgijo susidomėjimas ankstyvosios krikščionybės, religijos studijomis, mat pagaliau buvo įmanoma objektyviai šią sritį tyrinėti. Taip pat į dėmesio lauką grįžo filosofai, kurie anksčiau buvo „nuvertinti“ – Platonas, Aristotelis, ikisokratiniai filosofai. Filosofiniai Antikos kūriniai nuo 1990 m. buvo leidžiami daug kokybiškiau: filosofinius veikalus lydėjo objektyvūs įvadai, kurie nebuvo persunkti sovietinės ideologijos. Laisvoje Lietuvoje vėl užgimė kultūrinis dialogas su Antikos mąstytojais, kuris sovietmečiu buvo beveik neįmanomas.
Komentaro autorė Agota Aleknaitė, Vilniaus universitetas
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto vykdomą mokslinį tyrimą „Antikinės filosofijos recepcija XX a. Vilniaus universitete“ finansuoja Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-LISm-25-17. Projektas priklauso Lituanistikos prioriteto įgyvendinimo 2025–2030 m. programai.
