Regionų forumas: Stiprinant savivaldą nacionaliniam saugumui ir regionų plėtrai

Gerbiamas Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke,

Gerbiami ministrai, savivaldybių merai,

Brangūs savivaldos ir regionų atstovai,

Mieli Regionų forumo svečiai,

Prabėgo septyneri metai nuo pirmojo forumo, į kurį rinkomės svarbiausiems regionų plėtros klausimams aptarti. Per šį laikotarpį keitėsi Regionų forumo temos, keitėsi aplinkybės, tačiau vienas klausimas išliko nepakitęs: kaip sukurti Lietuvą, kurioje žmogaus galimybės nepriklausytų nuo jo gyvenamosios vietos? Būtent tai yra pamatinis Lietuvos politikos iššūkis. Savyje jis slepia daugelį politinių, socialinių, ekonominių, kultūrinių aspektų, į kuriuos būtina atsižvelgti, siekiant geriausių rezultatų.

Nuo pat Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą pradžios, neabejotinu mūsų valstybės prioritetu tapo būtinybė užtikrinti nacionalinį saugumą. Viešajame gyvenime atsirado gerokai daugiau supratimo, kad Lietuvos žmonės saugūs bus tik tada, kai mūsų valstybė bus stipri ir atspari. Pirmiausia tai lemia konkretūs pokyčiai mūsų saugumo aplinkoje. Pastaraisiais metais susidūrėme su hibridinėmis atakomis pasitelkiant nelegalią migraciją ir oro balionus, dronų incidentais ir oro erdvės pažeidimais. Mūsų budrumą bei visos valstybės gebėjimą veikti tikrino taip pat ir gamtos stichijos.

Pirmoji valstybės grandis, su kuria krizės akivaizdoje susiduria žmogus, labai dažnai yra savivalda. Ir būtent savivaldos lygmeniu iškyla daugybė paprastų, tačiau nepaprastai svarbių klausimų. Ar nutrūkus elektros energijos tiekimui veiks vandentiekis? Ar vietos ligoninė galės tęsti darbą? Ar bus užtikrintas šilumos tiekimas? Ar žmonės žinos, kur kreiptis pagalbos, ką daryti kritinėje situacijoje ir kaip padėti kitiems? Atsakymus turi žinoti ne tik seniūnijos ar savivaldybės, bet ir valstybės institucijos. Turime žinoti mes visi.

Nes atspari valstybė – ne ta, kuri išvis nesusiduria su krizėmis. Atspari valstybė žino, ką daryti, kai krizė galiausiai ateina. Atspari valstybė – tai gerai informuoti bei tinkamai pasiruošę žmonės ir bendruomenės. Toks yra tikslas. Tačiau šioje srityje dar tikrai turime nemažai nuveikti. Būtina ieškoti geresnės pusiausvyros tarp centrinės valdžios ir savivaldos atsakomybės. Veikti šiandien, užuot eilinį kartą sprendimus atidėjus geresnei ateičiai. Ne tik palikti vietos privačiai iniciatyvai, bet ir ją skatinti, pavyzdžiui, bendruomenėms apsirūpinant elektros generatoriais.

Įvairaus pobūdžio krizės, kaip ir hibridinės atakos, nėra ateities klausimas. Tapusios kasdienybės dalimi, mūsų pasirengimą jos tikrina pačiomis įvairiausiomis formomis. Todėl šiandien mums reikalingas Nacionalinio atsparumo planas, kuriame būtų aiškiai įvardintos strateginės valstybės atsparumo stiprinimo kryptys, pasidalintos atsakomybės ir nustatyti ambicingi terminai.

Tikiu, kad centrinės valdžios ir savivaldybės institucijos sujungusios jėgas gali daug nuveikti. Kviečiu susitelkti nelengviems, bet būtiniems darbams, kad visi kartu taptume stipresni.

Gynybos srityje jau turime puikų valstybės ir savivaldos partnerystės pavyzdį. Praėjusių metų Regionų forume Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos savivaldybių asociacija pasirašė susitarimą dėl konkrečių naudų savivaldybėms, kurių teritorijose veikia ar steigiami kariniai poligonai ir mokymo teritorijos. Efektą matome – pas vietos bendruomenes atkeliauja konkrečios investicijos į infrastruktūrą. Tai svarbus principas, jo derėtų laikytis ir ateityje. Jei valstybė prašo vietos bendruomenių prisiimti papildomą naštą dėl mūsų visų saugumo, būtina atsižvelgti taip pat ir į bendruomenių poreikius.

Šiandien, įgyvendinant Kapčiamiesčio poligono įstatymą, jau pradėta plėtoti karinio rengimo infrastruktūra, plečiamas Tauragės poligonas Jurbarko rajone. Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti Lazdijų ir Jurbarko rajonų vadovams bei bendruomenėms už valstybinį požiūrį ir gebėjimą matyti ne tik savo savivaldybės, bet ir visos Lietuvos interesą.

Šiandien mums reikia dar daugiau geranoriško bendradarbiavimo, daugiau gerųjų pavyzdžių, kurie atkreiptų mūsų žmonių dėmesį ir įkvėptų jų ryžtą ginti savo valstybę. Pastaraisiais metais tikrai daug lėšų investuojame į krašto apsaugą. Atnaujiname karinę techniką, plečiame infrastruktūrą, skirtą mūsų ir sąjungininkų kariams, kuriame nacionalinę diviziją.

Tačiau valstybę visada gina žmonės. Ne pinigai, ne technika, ne nauji pastatai su gražiomis iškabomis. Tam, kad lemiamą akimirką žmonės nepritrūktų ryžto, jie turi tikėti savo valstybe ir jaustis jos šeimininkais. Jie turi žinoti, kad valstybė – tai jų kūrinys, jų darbo vaisius. Geroji žinia tai, kad šis kūrybinis procesas niekada nesustoja. Tačiau ne visada taip paprasta parodyti, kokį svarbų vaidmenį atlieka kiekvienas pilietis.

Tam reikia kryptingų pastangų. Ir bene lengviausia jas sutelkti savivaldoje – arčiausiai žmogaus. Krizės akimirką žmonės pirmiausia gręžiasi ne į tolimas ministerijas, o į savo seniūną, savivaldybės merą, vietos bendruomenę. Ir sprendimų jiems pirmiausia reikia vietinių, ir tik po to – nacionalinių. Todėl privalome užtikrinti, kad saugių priedangų tinklas dengtų kiekvienos savivaldybės žemėlapį. Efektyvi perspėjimo sistema turi pasiekti tiek atokiausią vienkiemį, tiek ir triukšmingiausią gamyklą. Kiekvienas asmuo turi gauti aiškią žinutę: kas atsitiko, kur reikia eiti ir kaip elgtis. Civilinė sauga turi tapti mūsų kasdienės kultūros dalimi.

Gerbiamieji,

Mes siekiame užtikrinti nacionalinį saugumą ir efektyvią gynybą, civilinę saugą, bendrai valstybės atsparumą, nes jaučiame atsakomybę prieš savo šalies žmones. Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė, kasdienis mūsų žmonių saugumo jausmas – vertybės, kurių negalime aukoti jokiomis aplinkybėmis. Tik laisvėje ir taikoje gali atsiskleisti visas mūsų šalies ir jos žmonių potencialas. Pastaraisiais metais mes Lietuvoje sukūrėme tikrą ekonomikos stebuklą, kuris akivaizdžiai keičia mūsų žmonių gyvenimą.

Prie sparčių šalies pokyčių tikrai daug prisideda ir mūsų savivalda. Per pastaruosius metus savivaldybės daug investavo. Keičiasi mūsų miestai ir miesteliai, atnaujinamos mokyklos, viešosios erdvės, inžineriniai tinklai ir socialinė infrastruktūra. Kita vertus, vien gražesnės aikštės ar sutvarkytos gatvės nesukuria stipraus regiono. Reikia daugiau aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų, investicijų, būsto ir, svarbiausia, žmonių.

Tai reiškia, kad turime suteikti savivaldai dar daugiau galimybių investuoti į savo ateitį, žinoma, laikantis finansinio tvarumo ir pagrindžiant kiekvieną pasiskolintą eurą. Džiaugiuosi, kad praėjusių metų pabaigoje Seime bendromis pastangomis buvo pritarta pasiūlymui nustatyti lankstesnes fiskalines taisykles savivaldybių investicijoms, kai šios finansuojamos skolinantis iš nacionalinio plėtros banko. Naujasis konstitucinis fiskalinės drausmės įstatymas buvo daugiau nei tik apie viešųjų finansų valdymą. Tai įstatymas, kuriuo mes nubrėžėme šalies regioninės ekonomikos ilgalaikę perspektyvą.

Remiantis naujuoju įstatymu, šiemet pradėjęs veikti naujas savivaldybių skolinimosi per ILTE modelis aiškiai parodė, kad tokio instrumento seniai reikėjo. Savivaldybių projektams iki 2029 m. numatytas 100 milijonų eurų limitas buvo išnaudotas vos per 3 mėnesius. Tai rodo, kad savivaldybės turi puikių projektų ir yra pasirengusios juos įgyvendinti.

Itin svarbu šiandien deramą dėmesį skirti regioninio lygio klausimams. Viešasis transportas, sveikatos paslaugos, atliekų tvarkymas, ekonominė infrastruktūra, profesinis rengimas ar būstas ne visada turi – ar gali – būti organizuojami atskiros savivaldybės mastu. Kartais racionaliausias sprendimas yra būtent regioninis, kartu veikiant kelioms savivaldybėms. Bendri projektai leidžia sutelkti išteklius, pasiekti masto ekonomiją ir teikti geresnes paslaugas žmonėms. Todėl siūlau diskutuoti apie galimybę per ILTE skatinti savivaldybes, kurios ryžtasi plėtoti regioninį bendradarbiavimą.

Tokia paskata galėtų būti taikoma ir municipalinio būsto srityje, apie ją taip pat diskutavote šiandien. Jei vienai savivaldybei pernelyg sudėtinga įgyvendinti projektą, skirtą pritraukti gydytojus, mokytojus, inžinierius ar kitus regionui reikalingus specialistus, galbūt tai padarytų kelios savivaldybės veikdamos kartu? Tai ir yra regioninis mąstymas, ir jo norėtųsi matyti daugiau.

Žinoma, naivu būtų tikėtis, kad finansiniai sprendimai išspręs visas problemas. Svarbi, netgi neišvengiama, pokyčių dalis – pasitikėjimo regionais ir savivalda augimas. Vyriausybės programoje matau konkrečius žingsnius ir ryžtą stiprinti regioninę politiką. Regionų ministerijos idėja, kurią iškėliau 2024 m., kiek pasikeitė, tačiau jos esmė išlieka – regioninė politika privalo turėti šeimininką su aiškia atsakomybe ir realiais įrankiais. Kad regionams nereikėtų vienu metu derėtis su daugybe ministerijų.

Kad daugiau sprendimų būtų planuojama iš apačios, o regionų plėtros programos asignavimai būtų sutelkti vienose rankose, kad pagaliau užpildytume regioninio lygmens sprendimų vakuumą. Būtent todėl manau, kad regioninių plėtros tarybų vaidmuo – kertinis. Naujas funkcijas būtina pirmiausia išbandyti, įvertinti rezultatus ir tik tada plėsti. Tačiau bendra kryptis turi būti aiški. Regionų plėtros tarybos neturi likti vien projektų administratorėmis. Joms reikalingi pajėgumai ne tik kurti, bet ir įgyvendinti savo regionų ekonominės ir socialinės plėtros strategijas.

Artėjantis naujasis Europos Sąjungos finansinis laikotarpis suteikia galimybę, bet taip pat ir paskatą šį pokytį įtvirtinti. Turime pasimokyti iš dabartinio laikotarpio. Negalime dar kartą metų metus strigti tarp įvairių programų, gairių ir aprašų, siekdami atitikti atskirų ministerijų iš viršaus nuleistus rodiklius. Europos Sąjungos lėšos turi kuo greičiau virsti vertę žmonėms ir valstybei kuriančiomis investicijomis.

Ne mažiau svarbu kalbėti ir apie tai, kas sprendžia, kur investuoti. EBPO valstybėse vidutiniškai daugiau kaip pusę viešųjų investicijų įgyvendina regioninis lygmuo. Tačiau Lietuva tebėra labai centralizuota valstybė. Mūsų savivaldybių finansinis savarankiškumas išlieka ribotas.

Todėl siūlau jau dabar pradėti diskusiją dėl ambicingesnio tikslo naujajam Europos Sąjungos finansiniam laikotarpiui. Manau, kad reikėtų svarstyti, kiek ES investicijų turėtų būti planuojama regionų lygiu. Tai nėra vien klausimas, kiek pinigų skiriame regionams. Tai klausimas, kiek jais pasitikime. Jei norime išties stiprių regionų, turime suteikti jiems ne tik finansavimą, bet ir realią teisę nukreipti investicijas, kur jų labiausiai reikia. Daugiau finansinių išteklių reiškia daugiau sprendimo galios, o daugiau sprendimo galios – daugiau atsakomybės už galutinį rezultatą.

Gerbiami merai,

Jau labai greitai Jus demokratiniuose rinkimuose įvertins rinkėjai. Linkiu, kad apie kiekvieną iš Jūsų pirmiausia kalbėtų Jūsų darbai. Tegul jie būna orientuoti į žmonių saugumą, gerovę ir ilgalaikį visos šalies klestėjimą. Atminkite – stipresnė savivalda negali reikšti silpnesnės atsakomybės. Priešingai – kuo daugiau pasitikėjimo, išteklių ir galių suteikiame vietos valdžiai, tuo aukštesnius skaidrumo ir politinės kultūros standartus jai turime kelti. Korupcijai, nepotizmui ar viešojo intereso nepaisymui negali būti pateisinimų nei nacionalinėje valdžioje, nei savivaldoje. Tegul šios dienos diskusijos būna atviros, dalykiškos ir orientuotos į sprendimus, kurių mums visiems reikia.

Ačiū.