Architektūra yra daugiau nei brėžiniai ar fasado apdaila – tai būdas atspindėti mūsų gyvenimo būdo viziją. Architektas Saulius Pamerneckis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas, pastebi, kad ieškant naujų namų, svarbu ne tik pirmas įspūdis, bet ir tai, kaip pastatas dera su aplinka, kaip atrodys ir jausis jo gyventojai po daugelio metų. Pokalbis su juo atskleidžia šiuolaikines Lietuvos ir pasaulio miestų tendencijas, ateities būsto perspektyvas ir architektūros, kaip atsakingo meno, reikšmę.
Pasaulinės tendencijos, technologijos ir kūrėjo unikalumas
Pastaraisiais metais pasaulinėje architektūroje dominuoja tvarumo, visapusiškos aplinkos kūrimo ir išmaniųjų technologijų integravimo kryptys. Miestai vis dažniau vertinami pagal jų ilgaamžiškumą ir ekologinį pėdsaką. Dirbtinis intelektas (DI) tampa įrankiu ankstyvosiose koncepcijų stadijose, tačiau architektas pabrėžia, kad DI nepakeičia žmogaus, kaip kūrėjo, svarbos. „Dirbtinis intelektas padeda greitai vizualizuoti pirminius pasiūlymus, bet idėjos ir sprendimai vis tiek gimsta žmogaus galvoje. Žmogaus kūryba suteikia projektui netikėtų „virpesių“, „džiazo“, nes per daug „teisingas“ projektas gali tapti beasmenis. Kūrėjas visada palieka savo unikalų potėpį“, – teigia S. Pamerneckis.
Docentas S. Pamerneckis pastebi, kad jaunoji architektų karta, baigianti studijas, pasižymi dar didesniu jautrumu aplinkai. „Jaunoji karta yra žingeidi, ieško geriausių pasaulinių pavyzdžių, jiems svarbios ekologiškos, perdirbtos medžiagos ir tvarumas. Jiems tikrai rūpi, kokiame mieste gyvensime po keliasdešimt metų“, – sako jis.
Vidinio kiemo evoliucija ir atsisveikinimas su automobiliais
Vienas akivaizdžiausių pokyčių yra požiūris į erdvę aplink namą. Iki 1991 m. vyravo taškinio užstatymo modelis su automobilių stovėjimo aikštelėmis prie pastatų. Šiuo metu Lietuvos miestuose stebimas grįžimas prie perimetrinio užstatymo su uždarų privačių kiemų struktūra. Kiemai atiduodami žmonėms ir žalumai, o transportas perkeliamas po žeme, paliekant antžeminę dalį tik neįgaliesiems ir specialiam transportui.
Pavyzdžiu gali būti „CITUS ARTì“ kvartalas, kuriame gyvenamosios, darbo ir viešosios erdvės formuojamos atskirai, pratęsiant aplinkinio užstatymo principus. Komplekse didelis dėmesys skiriamas bendruomeninėms erdvėms, privačiam vidiniam kiemui, kuris jungiamas su greta esančia vieša erdve su meniniais akcentais. Panaudojant autentiškas senas plytas ir metalo sijas iš buvusios gamybinės bazės, išreiškiama pagarba vietos istorijai.
Medžiagų ilgaamžiškumas ir funkcionalumas
Suderinti pastato grožį ir praktiškumą padeda tvarios medžiagos, tokios kaip klinkeris, natūralus betonas ar medis, kurios su amžiumi įgauna estetinę vertę. Europoje populiarėja pastatai su fasadais iš gamykloje pagamintų betono plokščių (dažyto, faktūrinio ar su klinkerio apdaila), užtikrinančios ilgalaikę estetinę išvaizdą.
S. Pamerneckis prognozuoja dar didesnį proveržį tvarių medžiagų naudojime: iki 2035 m. daugiabučių namų konstrukcijos ir apdaila gali būti gaminamos iš medienos. Pavyzdžiai, kaip Oslo mediniai daugiaaukščiai, rodo naują statybos kryptį. Mediena, kaip optimali ateities medžiaga, nereikalauja didelių energijos resursų apdirbimui, o jos gyvavimo ciklo metu sugeria CO2, prisidedant prie klimato kaitos stabdymo. Mediniai daugiabučiai iš prabangos taps kasdienybe.
Kontekstas ir pagarba praeičiai
Didžiausias naujo objekto projektavimo iššūkis yra ne pats pastatas, o jo santykis su aplinka. S. Pamerneckis pabrėžia, kad sklypo ypatumai ir kontekstas yra itin svarbūs. „Architektūra yra atsakingas menas. Visada privalu išlikti pagarbiai žmonėms, kurie gyvens naujoje erdvėje, taip pat tiems, kas buvo prieš mus: seniems pastatams, vietos istorijai, medžiams ir susiklosčiusioms erdvėms. Geras pastatas yra tas, kuriame architektūrinės estetikos ir praktiškumo santykis kuria ilgalaikę vertę. Tai tvari aplinka, patogi gyventi šiandien ir išlaikanti savo charakterį bei vertę ateityje“, – pokalbį apibendrina architektas.
