Iki šiol manyta, kad Veprių centre ant kalvos stovėjo dvaro rūmai, tačiau 2025 m. pradėti archeologiniai tyrimai, inicijuoti Veprių visuomenininko, skulptoriaus Viktoro Žentelio ir Ukmergės rajono savivaldybės, atskleidė, kad čia buvusi rezidencinė pilis.
2025 m. neinvaziniai žvalgymai georadaru Veprių dvarvietės vietoje parodė, kad Veprių dvaro rūmų pastatas turėjo du gynybinius bokštus. 2026 m. tęsiant tyrimus buvo atidengtas šiaurinis bokštas. Nors tyrimai dar nebaigti, duomenys rodo, jog pirminiai rūmai buvo stačiakampio plano, o bokštai pristatyti vėliau. Tikėtina, kad rekonstrukcija įvyko renesanso stiliumi, kai dvarą perėmė Šemetų giminė. Tuo metu Lietuvoje kilo ir kitos žinomos rezidencinės pilys: Siesikų, Norviliškių, Raudonės, Raudondvario ir Panemunės.
Pirmas aiškus Veprių dvaro paminėjimas datuojamas 1542 m., kai valdos priklausė Kęsgailoms. XVI a. II p. per vedybas dvarą perėmė Šemetos ir jį perstatė į rezidencinę pilį. Šią paveldėjo Merkelis Stanislovaitis Šemeta (1524-1570), Onos Kęsgailaitės Stanislovienės Šemetienės ir Stanislovo Šemeto sūnus. Po jo mirties 1570 m. pilis dar kelis kartus buvo paveldima Šemetų giminės, kol Vilkmergės ir Vilniaus pakamaris Merkelis Merkelaitis Šemeta vedė Barborą Oginskaitę. Oginskių giminė rezidencinę pilį valdė neilgai. Nėra tiksliai žinoma, kokiomis aplinkybėmis, bet tikėtina, kad vedybiniu keliu pilis perėjo Tyzenhauzų giminei. XVIII a. vid. Veprių savininkas buvo Benediktas Tyzenhauzas, Vilkmergės teismo seniūnas, kuris paveldėjo jau suniokotą pilį. Labiausiai tikėtina, kad Veprių rezidencinė pilis nukentėjo XVIII a. pr. per Šiaurės karą, kuomet buvo nuniokotos ir aplinkinės vietovės. 1836 m. Veprių dvaro inventoriuje jau aprašomi naujai pastatyti dvaro rūmai, išsidėstę Veprių ežero Š-ŠV dalyje.
2025 m. verifikuojant georadaro anomalijas, buvo atidengti masyvūs pamatai, mūryti iš akmenų ir raudonų molio plytų su kokybišku kalkiniu skiediniu, kurių storis 1,4-2,1 m, o įgilinimas siekia iki 3,2 m. Vidinėje korpuso pusėje aptiktas rūsys su į jį vedančiais laiptais. Pilies likvidavimo metu į šį rūsį buvo suverstos griuvenos: kokliai, čerpės ir plytos. Pietinio bokšto vietoje aptiktos raudono molio figūrinėmis plytelėmis dengtos grindys. Tyrimai dar tik pradedami, tačiau neabejotinai pateiks daugiau duomenų apie dvaro rūmų virsmą rezidencine pilimi ir jos rekonstrukcijų etapus.
Kasinėjimų metu surinkta moksliniam pažinimui vertingos XVI a. pab. – XVIII a. pr. medžiagos. Tai daugiausia trims krosnims priskiriami kokliai, dalis jų su heraldine simbolika – Buivolų – Tyzenhauzų giminės herbu. Taip pat rasta buitinės keramikos, langų stiklo fragmentų, metalinių detalių.
Šiaurinio bokšto tyrimai jau leidžia kalbėti apie architektūrines detales – bokšto pamatai yra šešiakampio plano, būdingi ankstyvam viduramžių laikotarpiui, nors statyti renesanso stiliumi. Bokšto sienos buvo tinkuotos ir puoštos karnizais, o vakarinės sienos fragmentuose rastas strėlgalis leidžia manyti, kad dvaro rūmai į pilį buvo perstatyti ir pritaikyti gynybiniams tikslams ne be priežasties.
Vepriuose aptikta XVI a. II p. datuojama rezidencinė pilis yra retas ir išskirtinis atvejis Lietuvos archeologijoje.
