Kova už LGBTQ+ žmonių lygiateisiškumą neprasidėjo vakar. Prieš daugiau nei trisdešimt metų įkurtos nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL vadovas Vladimiras Simonko sako, kad visuomenėje įvyko daugybę pokyčių, tačiau tam tikros baimės ir stereotipai išliko. Jie lemia ir dabartinę politinę situaciją šalyje – kai žmonės vis dar siekia teisės mūsų šalyje nevaržomai būti savimi.
V. Simonko kalbina GayLine.LT redaktorius Martynas Norbutas
– Lietuvos gėjų lyga (LGL) buvo įkurta tik keliais metais anksčiau nei LGBTQ+ naujienų portalas GayLine.LT. Esame beveik vienmečiai. Per šiuos metus įvyko daugybę pokyčių. Su kokiais pagrindiniais iššūkiais LGBTQ+ bendruomenė susidūrė devyniasdešimtaisiais? Kurie iš jų tapo neaktualūs, o kas išliko iki šiol?
Devyniasdešimtieji buvo laikotarpis, kai viskas dar tik kūrėsi – ir valstybė, ir pilietinė visuomenė. LGBTQ+ bendruomenė tuo metu buvo praktiškai nematoma, neturėjo nei balsų viešojoje erdvėje, nei politinių sąjungininkų. Vienas didžiausių iššūkių buvo pati mūsų teisė egzistuoti – atvirai kalbėti apie save, savo tapatybę, nebijoti būti diskriminuojamam ar užsipultam. Nors homoseksualumo dekriminalizacija įvyko dar 1993 metais, socialinė stigma išliko labai stipri.
Tais laikais net surasti kitą žmogų, kuris priklauso bendruomenei, buvo sudėtinga. Nebuvo socialinių tinklų, o informacija sklisdavo iš lūpų į lūpas. Dabar situacija, žinoma, visiškai kitokia – turime bendruomenės erdves, žiniasklaidos priemones, LGBT žmogaus teises palaikančius politikus. Tačiau diskriminacija, ypač viešojoje erdvėje ar darbo rinkoje, vis dar egzistuoja. Tad iššūkiai pasikeitė, bet kova už pagarbą ir orumą – vis dar aktuali.
– Kaip keitėsi pačios LGL misija ir vizija, tikslai? Šiuo metu tai didžiausia LGBTQ+ teisių gynimo organizacija Lietuvoje. Kas lėmė, kad išlikote ir augote?
Kai pradėjome veiklą, mūsų pagrindinis tikslas buvo labai paprastas – kad mus išgirstų. Norėjome, kad Lietuvoje apskritai būtų įmanoma kalbėti apie LGBTQ+ žmones. Ilgainiui mūsų misija evoliucionavo – nuo matomumo perėjome prie teisingumo. Šiandien LGL dirba ne tik žmogaus teisių politikos, bet ir su švietimo, psichologinės paramos, jaunimo įgalinimo srityje.
Manau, kad išlikome todėl, kad visada buvome nuoseklūs ir kantrūs. Mes nekovojome prieš visuomenę – mes kalbėjomės su ja. Taip pat svarbu, kad LGL niekada nebuvo vieno žmogaus organizacija. Mus visada palaikė savanoriai, partneriai, tarptautinė bendruomenė. Dėl to galėjome išlaikyti stabilumą ir tęstinumą net tada, kai būdavo labai sunku.
– Ar buvo dienų, kai atrodė, kad viską reikia mesti ir užbaigti? Jei taip, kada tai nutiko? Jei ne – kodėl tiek metų norisi tęsti veiklą?
Žinoma, tokių dienų buvo. Ypač kai atrodydavo, kad visuomenė ar politikai ne tik nesupranta, bet ir priešinasi. Kai matai neapykantos komentarus, kai institucijos ignoruoja, o žiniasklaida iškraipo žinutes – natūralu, kad pavargsti.
Bet tada prisimeni, kodėl pradėjai. Prisimeni jaunus žmones, kurie rašo, jog bijo pasakyti tėvams, kas jie yra. Prisimeni bendruomenės narius, kurie išdrįsta atsiskleisti „Baltic Pride“ eitynėse ir pajunta laisvę. Tada supranti, kad tavo darbas susijęs ne su politika, o su žmonėmis. Tai suteikia jėgų tęsti.
– Ką iš tiesų reiškė būti viešu homoseksualiu asmeniu nepriklausomybės pradžioje ir dabar? Ar įvyko pokyčiai?
Nepriklausomybės pradžioje būti viešu homoseksualiu asmeniu reiškė rizikuoti viskuo – reputacija, darbu, net saugumu. Viešumas buvo drąsos aktas. Pamenu, kai pirmą kartą daviau interviu „Lietuvos rytui“ ir televizijai, man skambino nepažįstami žmonės – vieni reiškė palaikymą, bet dauguma grasino. Tai buvo sunkus, bet būtinas žingsnis.
Šiandien situacija kitokia. Yra daug daugiau atvirų žmonių, kurie nebijo būti savimi. Turime viešų figūrų, politikų, menininkų, kurie kalba apie savo tapatybę. Tačiau vis dar yra skirtumas tarp Vilniaus ir mažesnių miestų – regionuose viešumas vis dar gali kainuoti labai brangiai. Tad pokytis vyksta, bet jis netolygus.
– Jūsų vertinimu, ar LGBTQ+ nariai Lietuvoje prisideda prie kovos už lygybę? Kodėl taip yra? Ar matote būdų, kaip paskatinti žmones, ypač iš regionų, keisti visuomenės požiūrį ir laužyti stereotipus apie LGBTQ+?
Taip, vis daugiau LGBTQ+ žmonių Lietuvoje įsitraukia – ne tik per akcijas, bet ir per savo kasdienį gyvenimą: kalbėdami su šeima, kolegomis, draugais. Kartais vien paprastas atvirumas yra galingiausias aktyvizmo įrankis. Tačiau vis dar daug žmonių bijo, nes baiminasi prarasti artimuosius ar darbą. Todėl turime kurti saugias erdves, kuriose žmonės jaustų palaikymą.
Regionuose svarbiausia yra švietimas. Kai žmonės pirmą kartą susitinka su LGBTQ+ asmeniu, dažnai keičiasi jų požiūris. Todėl bendruomenės atstovų matomumas regionuose – mokyklose, bendruomenių centruose, kultūros renginiuose – labai svarbus. Mes LGL jau ne kartą važiavome į regionus su edukaciniais renginiais, ir visada matome, kad gyvas kontaktas daro stebuklus.
– Kaip manote, ar partnerystės įteisinimas šioje Seimo kadencijoje gali būti pasiektas?
Tikiu, kad tai įmanoma. Žinoma, matome, kad politinė valia dar labai trapi, bet kartu matome ir visuomenės pokytį – vis daugiau žmonių remia lygybę. Partnerystės klausimas nebeatrodo toks radikalus, kaip prieš dešimt metų. Manau, kad jei politikai išdrįs klausytis ne tik savo rinkėjų baimių, bet ir jų žmogiškumo, šis sprendimas bus priimtas. Tai nėra privilegija – tai tiesiog galimybė turėti teisinę savo santykių apsaugą.
– Kokių kitų esminių pokyčių Lietuvoje reikėtų, kad kiekvienas LGBTQ+ žmogus jaustųsi saugus mūsų šalyje ir nenorėtų emigruoti?
Svarbiausia – švietimas ir teisinė apsauga. Kol mokyklose vaikai girdi homofobiškus juokelius, o įstatymai mūsų šeimų nepripažįsta, tol daugelis jausis antrarūšiai. Turime ne tik priimti partnerystės įstatymą, bet ir užtikrinti, kad neapykantos kalba būtų realiai baudžiama, o žmogaus teisių tema – integruota į ugdymo programas.
Taip pat reikia, kad valstybė parodytų pavyzdį – nebijotų kalbėti apie įvairovę, apie pagarbą visiems. Kai žmonės matys, kad valdžia ir institucijos stovi žmogaus pusėje, neapykantai bus sunkiau rastis. Ir tik tada Lietuva taps tikrai saugia vieta visiems – nesvarbu, kas jie yra ir ką myli.
– Ir pabaigai, ar nepavargstate kovoti už tokią viziją?
Per trisdešimt metų pamačiau, kad LGBTQ+ judėjimas Lietuvoje – tai ne tik kova dėl teisių, bet ir istorija apie orumą. Apie žmones, kurie nori gyventi ten, kur gimė, ir būti savimi. Tai mūsų visų istorija.
Skelbiant šį interviu ar jo dalį prašome nurodyti autorystę – Martynas Norbutas, GayLine.LT redakcija
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
