Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto tyrėjas dr. Dainius Genys
Neseniai teko dalyvauti dviejuose renginiuose, kurie netikėtai sugrąžino prie senos – draugystės – temos. Tai dar kartą privertė svarstyti apie viešą draugystę kaip socialinį reiškinį, gręžiantis nuo sentimentalumo konotacijos klausti – ar ir kiek šiandien dar atpažįstame draugystės vertę?
Viename iš minėtų renginių žinomas olandų žmogaus teisių aktyvistas, sovietologas ir istorikas Robertas van Vorenas kalbėjo apie neseniai iškeliavusį Ukrainos disidentą Semioną Gluzmaną. Ne apie jo biografiją ar politines pažiūras, o apie asmeninį ryšį, kuris įpareigojo, ugdė ir įkvėpė prasmingiems darbams. Kitame renginyje Andrejaus Sacharovo centro viešnia lingvistė ir slavistikos docentė Anna Krasnikova pasakojo apie Andrejaus Sacharovo ir Jelenos Boner santykius su išeiviais Italijoje bei jų pastangas padėti represuotų disidentų vaikams. Tai buvo pasakojimai ne apie privatų artumą, o apie viešą draugystę, nukreiptą į viešą tikslą.
Diskusijos metu nuskambėjo klausimas: ar šiandien turime panašių žmonių-tiltų? Žmonių, kurie asmeniniais ryšiais jungtų ne tik individus, bet ir bendruomenes, visuomenes ar net valstybes? Ir jei tokių pavyzdžių šiandien regime mažiau, ką tai pasako apie mūsų laikmetį?
Šis klausimas svarbus todėl, kad draugystė yra kur kas daugiau nei privatus jausmas. Sociologiniu požiūriu ji gali būti suprantama kaip jautrus visuomenės būklės indikatorius. Kaip termometras leidžia spręsti apie organizmo būklę, taip draugystė leidžia spręsti apie visuomenės gebėjimą kurti pasitikėjimą, solidarumą ir bendrą gyvenimą. Todėl kalbėdamas apie draugystę omenyje turiu ne tiek asmeninius santykius, kiek visuomenę, kurioje tie santykiai tampa įmanomi arba nebeįmanomi.
Dar XX amžiaus pradžioje vokiečių sociologas Georgas Simmelis draugystę laikė viena iš gryniausių socialumo (vok. Geselligkeit) formų – tokiu tarpusavio santykiu, kuris yra visiškai savanoriškas ir (idealiu atveju) laisvas nuo ekonominio išskaičiavimo, teisinių sutarčių ar griežtų institucinių rėmų. Anot autoriaus, tai ryšys, kurio pagrindinis tikslas ir vertybė yra pati sąveika bei džiaugsmas bendrauti su kitu žmogumi.Skirtingai nei šeima, ji nėra grindžiama biologiniais ryšiais. Skirtingai nei valstybė ar organizacija, ji nėra paremta formaliais vaidmenimis. Skirtingai nei rinka, ji nėra pagrįsta mainų logika. Būtent todėl draugystė sociologams visuomet buvo įdomi: joje galima pamatyti, kaip skirtingų kultūrų visuomenės supranta žmogų, pasitikėjimą ir bendrystę.
Draugystės samprata per istoriją nuolat keitėsi. Antikoje ji buvo laikoma moralinio gyvenimo ir pilietinės bendruomenės pagrindu. Viduramžiais siejosi su dvasine bendryste ir ištikimybe. Moderniais laikais tapo laisvu autonomiškų individų pasirinkimu, leidžiančiu išlaikyti artumą vis labiau anonimiškoje visuomenėje. Tuo tarpu šiandien, skaitmeniniame amžiuje, draugystė vis dažniau įgauna kitą formą – svarbus tampa ne santykio gylis, o galimybė palaikyti ryšį su dideliu žmonių skaičiumi. Kiekviena epocha draugystę suprato savaip, bet visais atvejais ji atliko svarbią socialinės integracijos funkciją.
Todėl verta klausti ne tik ar draugystė pasikeitė, bet ir ką tie pokyčiai pasako apie mus pačius?
Gyvename pasaulyje, kuriame niekada nebuvo taip lengva užmegzti ryšį. Vienu metu galime bendrauti su žmonėmis skirtinguose žemynuose, palaikyti šimtus kontaktų ir priklausyti daugybei socialinių tinklų. Tačiau kartu vis dažniau girdime kalbant apie vienišumą, socialinę fragmentaciją, pasitikėjimo krizę ir bendruomenių nykimą. Paradoksalu: ryšių daugėja, tačiau seklėja jų gelmė. Kartu keičiasi ir samprata, na pavyzdžiui, suprantame, jog socialinių tinklų draugystės ir klasikinė draugystė, kaip socialiniai reiškiniai, skiriasi savo prigimtimi ir funkcijomis, tačiau ši riba gerokai skiriasi tarp kartų, kas eventualiai keičia požiūrį į draugystę.
Galbūt todėl šiandien draugystė tampa vis sunkiau apibrėžiama. Ji nebėra nei klasikinė pilietinė dorybė, nei religinė bendrystė, nei modernus ilgalaikis įsipareigojimas. Ji vis dažniau įgauna tarpinę, neapibrėžtą formą, kurioje išlieka santykis, bet keičiasi jo esmė ir funkcijos. Šis pokytis svarbus ne vien tarpasmeninių santykių lygmeniu. Ilgą laiką virtuali erdvė buvo laikoma alternatyvia tikrove, tačiau šiandien vis labiau panašu, kad vyksta priešingas procesas – virtualybės logika persikelia į kasdienį socialinį gyvenimą. Tai, kas anksčiau buvo būdinga socialinių tinklų aplinkai – nuolatinis matomumas, greita reakcija ir dėmesio ekonomika – tampa principu, organizuojančiu ir realius socialinius santykius.
Šiandien atgimsta klasikinės sociologinės teorijos, aiškinančios kasdieninės tikrovės pažinimo principus, gausiai pabrėždamos augančią skaitmeninio pasaulio rolę. Remiantis Ch. H. Cooley „veidrodinio Aš“ teorija, žmogus save pažįsta interpretuodamas kitų reakcijas. Tačiau kai šios reakcijos vis dažniau yra algoritmiškai atrenkamos, fragmentiškos ir medijuojamos platformų, keičiasi socialinės tikrovės pažinimo būdas. Kai mūsų veidrodžiu tampa algoritmiškai organizuota skaitmeninė erdvė, jos logika ima formuoti ne tik mūsų elgesio įpročius, bet ir tai, kaip suprantame kitus žmones, santykius ir pačią socialinę tikrovę.
Tyrimai rodo, kad žmonių santykį vis dažniau lemia ne argumentai ar bendras interesas, o emocinis santykis su kita grupe. Tačiau sociologiniu požiūriu svarbiausia ne pačios emocijos – jos visuomet buvo socialinio gyvenimo dalis. Nauja yra tai, kad emocinis rezonansas palaipsniui perima tas socialines funkcijas, kurias anksčiau atlikdavo ilgalaikiai pasitikėimu grįsti santykiai. Matydami šiuos pokyčius ir omenyje turėdami platesnes modernios visuomenės kaitos formas, galėtume sakyti, jog žengiame į post-draugystės būseną, kurią galime apibūdinti keliais bruožais.
Pirmiausia, ryšys tampa svarbesnis už santykį. Turėti kontaktą šiandien paprasta. Tačiau kontaktas nebūtinai reiškia draugystę. Ryšio palaikymas tampa vertybe savaime, nepriklausomai nuo jo gylio ar reikšmės. Ir nors intuityviai suprantame, jog trys draugai Remarko prasme, nėra tas pats kas trys šimtai kontaktų, niekas rimtai nežiūrės į FB paskyrą su trimis draugais. Ir tai liudija santykių vertinimo pokytį, kuomet ryšių kiekis atrodo svarbiau nei kokybė.
Antra, pasiekiamumas tampa svarbesnis už lojalumą. Draugas vis dažniau yra tas, kuris greitai atsako į žinutę, palike‘ina, o ne tas, kuris lieka šalia sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Socialinis artumas matuojamas komunikacijos dažniu, o ne santykio tvirtumu. Čia vėl gi iškyla kiekybinė logika, ne tiek svarbu ar trys like‘ai bus nuoširdūs, svarbiau surinkti 300 ir daugiau.
Trečia, įvaizdis tampa svarbesniu už asmenį. Žmonės vis dažniau telkiasi tarp panašiai mąstančių, panašiai jaučiančių ir panašias vertybes tariamai išpažįstančių žmonių. Draugystė tampa bendro identiteto patvirtinimu, o ne susitikimu su kitoniškumu. Nėra taip, kad anksčiau specialiai bendraudavome su kitaip mąstančiais, tačiau socialinis audinys be burbulų, bet su natūraliai persidengiančiais santykiais su skirtingų pasaulėžiūrų žmonėmis, leisdavo dažniau pajusti visuomenės įvairovę, nei a priori susiskirstymas į burbulus. Paradoksalu, tačiau kiekybė nebereiškia įvairovės.
Ketvirta, susiduriame su kontaktų pertekliumi. Kaip informacijos perteklius apsunkina gebėjimą atsirinkti, kas svarbu, taip kontaktų gausa mažina galimybę investuoti laiką ir dėmesį į konkrečius santykius. Niekada neturėjome tiek daug pažįstamų ir tuo pačiu mums vis sunkiau fiziškai užmegzti kontaktą ir palaikyti bendravimą su gyvu (šalia esančiu) žmogumi, vis dažniau stokojame žmonių, kuriais galėtume visiškai pasitikėti.
Penkta, santykiai tampa vis labiau laikini ir grįžtami. Draugystė vis dažniau suvokiama kaip pasirinkimas, kurį galima lengvai pakeisti kitu pasirinkimu. Įsipareigojimas užleidžia vietą lankstumui, o pastovumas – mobilumui.
Ir galiausiai, ryšiai vis dažniau perduoda informaciją, tačiau vis rečiau kuria solidarumą. Socialiniai tinklai puikiai padeda skleisti žinias, mobilizuoti paramą ar koordinuoti veiksmus. Tačiau jie nebūtinai kuria bendro gyvenimo jausmą, kuris tradiciškai buvo vienas svarbiausių draugystės bruožų.
Svarbu pabrėžti, kad nė vienas iš šių pokyčių nėra vienareikšmiškai neigiamas. Šiuolaikinės technologijos leidžia palaikyti ryšius nepaisant geografinių atstumų, padeda susitikti bendraminčiams ir išplečia socialumo galimybes. Sociologinė intriga slypi ne pačiose technologijose, o jų reprodukuojamoje santykių logikoje. Vis dažniau ryšiai atsiskiria nuo socialinių sąlygų, kurios tradiciškai leido formuotis pasitikėjimui, atsakomybei ir ilgalaikiam įsipareigojimui. Kitaip tariant, keičiasi ne bendravimo intensyvumas, bet pats socialinio santykio principas. Problema ne ta, kad virtualūs ryšiai pakeičia realius draugus, bet ta, kad jie pamažu keičia pačią draugystės sampratą.
Todėl post-draugystės visuomenė liudija ne draugystės išnykimą, bet socialinių santykių struktūros poslinkį. Modernioje visuomenėje iš ilgalaikių santykių augo pasitikėjimas, iš jo – bendradarbiavimas, solidarumas ir bendras veikimas. Post-draugystės visuomenėje ši seka vis dažniau apsiverčia: socialinių tinklų algoritmai sukuria emocinį rezonansą, šis sutelkia žmones momentinei reakcijai, tačiau nesant ilgalaikio tarpusavio pažinimo toks susitelkimas dažnai išsisklaido taip pat greitai, kaip ir atsirado. Jei anksčiau santykis ilgai brandino emocijas – tai šiandien, emocijos labai greitai sugeneruoja santykį, tačiau efemerišką. Todėl ryšiai tampa ne mažiau gausūs, bet kitokios prigimties: jie efektyviau mobilizuoja, tačiau silpniau integruoja; greičiau suvienija bendram impulsui, tačiau sunkiau kuria pasitikėjimą, lojalumą ir bendro likimo jausmą.
Galbūt todėl svarbiausias klausimas šiandien nėra, kiek draugų turime. Kur kas svarbiau klausti, ar dar gebame kurti tokius santykius, kurie augina pasitikėjimą, atsakomybę ir bendro likimo jausmą. Ar dar atsiranda žmonių-tiltų, kokiais buvo Andrejus Sacharovas, Jelena Boner ar Semionas Gluzmanas? Post-draugystės visuomenė puikiai mobilizuoja ir efektyviai koordinuoja, tačiau sunkiau augina tai, kas reikalauja laiko – pasitikėjimą, ištikimybę, gebėjimą atleisti ir prisiimti atsakomybę už kitą. Todėl jos iššūkis nėra nostalgija praeičiai ar technologijų kritika, esminis klausimas – kokią socialinę tvarką noriai ar nenoriai reprodukuojame? Jei ilgalaikius pasitikėjimo ryšius vis dažniau pakeis trumpalaikis emocinis rezonansas, rizikuojame prarasti ne tik tam tikrą draugystės formą, bet ir vieną svarbiausių demokratinės visuomenės išteklių – gebėjimą ugdyti žmones, kurie jungia ne tik tinklus, bet ir pasaulius.
