Kai kūryba tampa procesu be taisyklių ir vertinimų, ji vaikams suteikia saugią erdvę atsiverti, pasidalyti mintimis ar tiesiog pabūti šalia kitų. Menininkas ir kūrybinių misijų edukatorius Vladimir Ionov (Vova) tai patiria kiekvieną savaitę dirbdamas su vaikais migracijos centruose. Jo vedamose edukacijose nėra prievartos ar griežtų taisyklių – svarbiausia erdvė, kurioje kiekvienas gali atrasti savą būdą kurti.
Vladimir Ionov (Vova) – dizaineris, kūrybininkas, kuris savo kelią rado ne tik mene, bet ir darbe su jaunais žmonėmis. „Darbas su vaikais man yra tarsi laiko mašina,“ – sako jis. – „Tai, ką įdedi šiandien, galimai sugrįš ateityje.“ Tokia atsakomybė įkvepia jį nuolat grįžti į edukacijas, net susiduriant su chaosu ar sudėtingomis istorijomis.
Šiame pokalbyje Vladimir Ionov (Vova) dalijasi patirtimi, kaip kūryba tampa vaikų pasitikėjimo šaltiniu, padeda išgyventi emocinius sunkumus ir kuria pokyčius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nedideli, bet iš tiesų yra esminiai.
Prisiminkime pradžią. Kas tave pirmąkart pastūmėjo link kūrybos, o kas galiausiai nulėmė, kad menas taps tavo gyvenimo kryptimi, o ne tik pomėgiu?
Dar vaikystėje supratau, kad kūryba man yra svarbiausia. Man buvo penkeri, kai pradėjau piešti keistus raštus, kurti personažus. Vėliau lankiau muzikos mokyklą Visagine, įvairius kūrybinius būrelius. Maždaug dešimtoje klasėje jau tvirtai žinojau, kad studijuosiu architektūrą, o galiausiai pasirinkau interjero dizainą. Po studijų dirbau reklamos agentūroje – ten praleidau šešerius metus. Vėliau grįžau į savo gimtąjį miestą Visaginą, pradėjau dirbti vienas, ieškoti daugiau kūrybinės laisvės.
Tavo kelias nuo interjero dizaino iki edukatoriaus „Artscape“ kūrybinėse misijose atrodo gana netikėtas. Kas lėmė šį virsmą ir kada supratai, kad nori savo kūryba dalintis su vaikais?
„Artscape“ veiklą sekiau jau seniai – pažinojau čia dirbančių žmonių, bet tuo metu dar nemačiau savęs edukatoriaus vaidmenyje. Vėliau, kai pradėjau dirbti dailės mokytoju Visagine, atradau, kiek daug prasmės man teikia darbas su vaikais. Supratau, kad kūrybiniai užsiėmimai – tai ne tik mokymas, bet ir bendras žaidimas, procesas, kuriame ir pats nuolat mokaisi. Taip, atsiradus galimybei, 2024-ųjų pavasarį prisijungiau prie „Artscape“ komandos.
Kūrybinės misijos migrantų centruose – ypatinga erdvė. Čia susitinka labai skirtingos patirtys, kultūros ir emocijos. Kaip apibūdintum atmosferą, kurią stengiesi sukurti šiuose užsiėmimuose?
Svarbiausia – laisvė. Jokios prievartos. Jei vaikas nori piešti – puiku. Jei lipdyti ar tiesiog statyti bokštus – irgi gerai. Jei šiandien jam norisi tik stebėti – tebūnie. Toks lengvumo jausmas labai išlaisvina, suteikia saugumo. Naujininkuose turime klasę, kurioje kartu su vaikais galime daryti viską: dažyti, taškyti, eiti iš proto. Tai erdvė, kuri priklauso vaikams.
Dirbant su vaikais dažnai sakoma, kad jie daugiau moko mus, o ne mes juos. Kokias pamokas tau pačiam dovanoja šie susitikimai?
Jie primena, kad kūryba neturi ribų. Mes, suaugę, esame pripratę prie taisyklių, logikos, „teisingo“ matymo. O vaikai parodo kitokį pasaulį – pilną fantazijos. Iš jų nuolat pasiimu įkvėpimo ir pats sugrįžtu į tą neribotą matymą.
Sakai, kad darbas su vaikais tau primena laiko mašiną – per juos keliauji į ateitį. Ar galėtum papasakoti, kada labiausiai pajutai šį atsakomybės svorį?
Kiekvieną kartą, kai galvoju, ką atnešti į užsiėmimą. Kiekviena smulkmena – svarbi. Nes tai, ką vaikui „įdedi“ šiandien, gali atsiliepti po daugelio metų. Kartais net paprasta idėja gali užaugti į didesnį dalyką ateityje. Todėl tai labai atsakinga – stengiuosi viską atrinkti atsargiai ir jautriai.
Tavo edukacijose svarbi laisvė: nėra prievartos, vaikai gali rinktis, ką ir kaip kurti. Kodėl tau svarbus būtent toks požiūris?
Nes taip gimsta pasitikėjimas. Kai vaikas supranta, kad iš jo niekas nereikalauja „teisingo“ rezultato, jis atsiveria. Dažnai tai vyksta lėtai, mažais žingsniais. Vieną kartą tik parodo piešinį, kitą kartą jau papasakoja apie jį. Ir taip pamažu gimsta ryšys.
Gal gali pasidalinti istorija, kai pamatytas pokytis buvo toks akivaizdus, kad supratai – kūryba tikrai veikia kaip terapija, kaip gydantis procesas?
Buvo mergaitė, kuri visiškai nekalbėdavo. Ilgą laiką – tik tyliai piešdavo. Bet laikui bėgant, per užsiėmimus ji pradėjo kalbėti – pirmiausia su manimi, paskui ir su kitais vaikais. Tai buvo labai stiprus momentas. Ir tokių istorijų – ne viena.
Kaip pastebi vaikų santykių dinamiką? Ar kūrybinės veiklos padeda mažinti trintį, patyčias, ar kurti bendrystę tarp labai skirtingų vaikų?
Taip. Anksčiau būdavo daugiau patyčių, nesutarimų – ypač dėl kultūrinių skirtumų, išvaizdos. Bet laikui bėgant matai, kaip jie mokosi priimti vieni kitus. Naujas vaikas grupėje dabar priimamas daug greičiau. Kūrybiniai užsiėmimai padeda jiems bendradarbiauti, o bendradarbiavimas augina supratimą.
Neretai dirbama su vaikais, kurie patyrė karo, migracijos, netekties iššūkius. Kaip tu pats susitvarkai su emociniu svoriu, kurį gali parsinešti iš edukacijų?
Psichologinis bei emocinis edukacijų kontekstas išties sudėtingas. Kartais grįždavau namo su vaikų pasidalintomis istorijomis galvoje ir širdyje. Bet su laiku išmokau tvarkytis – ne neigti, o priimti, išbūti ir paleisti. Tai buvo svarbi pamoka. Dabar esu įsitikinęs, kad būtent todėl galiu ir turiu tęsti šį darbą – nes išmokau sau padėti ir turiu tai išnaudoti vaikų labui.
Galiausiai – ką šios patirtys duoda tau kaip menininkui? Ar tavo paties kūryboje atsiranda naujų spalvų, temų, požiūrių po susitikimų su vaikais?
Tikrai taip. Vaikai mane grąžina į fantazijų pasaulį, kurios pats, suaugęs, galbūt jau būčiau netekęs. Jų matymas įkvepia. Kartais išeinu iš edukacijos pavargęs, kartais – pasikrovęs, bet beveik visada – su nauju požiūriu, naujais apmąstymais. Ir tai dažnai tiesiogiai veikia mano kūrybą.
Ačiū už pokalbį.
Vladimir Ionov patirtis rodo, kad kūrybinės edukacijos migrantų centruose nėra vien laisvalaikio užsiėmimai. Tai erdvės, kuriose vaikai mokosi pasitikėti, bendrauti ir atrasti saugią formą išreikšti savo patirtis. Kartais pokytis atrodo vos pastebimas – nedrąsus žodis, mažiau trinties tarp vaikų, smalsesnis žvilgsnis į kito darbą. Tačiau būtent šie maži ženklai kuria ilgalaikį rezultatą.
Darbas su vaikais reikalauja kantrybės ir jautrumo, bet kartu suteikia galimybę matyti, kaip kūryba veikia iš vidaus – kaip ji formuoja santykį, padeda įveikti sunkumus ir palaipsniui keičia bendruomenę. Vladimir Ionov (Vova) įsitikinęs: kiekviena edukacija yra investicija į vaikų ateitį, o ši investicija – prasmingiausia, kokią galime padaryti.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.