Europos Sąjungai vis ryškiau brėžiant kryptį riboti socialinių tinklų prieinamumą nepilnamečiams, viešojoje erdvėje įsiplieskė diskusija: ar tai perteklinis draudimas, ar būtina skaitmeninės higienos priemonė? Lietuvos ekspertai teigia, kad tai nėra emocinė reakcija, o mokslu grįstas politinis sprendimas, ir ragina Lietuvą nelaukti, kol šių procesų pasekmės taps nebegrįžtamos.
Pastaraisiais mėnesiais Europos Parlamentas aiškiai įvardijo poziciją – minimalus amžius naudotis socialiniais tinklais turėtų būti ne mažesnis nei 16 metų, o platformos privalo taikyti realias, o ne formaliais patvirtinimais paremtas amžiaus patikros priemones. Šią kryptį jau perėmė atskiros valstybės narės: Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas viešai pasisakė už griežtesnį socialinių tinklų reguliavimą vaikams, o Ispanija paskelbė planus riboti socialinių tinklų naudojimą vaikams iki 16 metų, tapdama viena ryškiausių šios politikos šalininkių Europoje. Danijos vyriausybės siūlymas numato, kad socialinių tinklų platformomis būtų galima naudotis nuo 13 metų tik su tėvų sutikimu, o savarankiškai – nuo 15 metų.
Ši iniciatyva tęsia anksčiau pradėtą politiką – mobiliųjų telefonų ribojimą mokyklose, siekiant mažinti ekranų poveikį vaikų dėmesiui ir emocinei gerovei. Pasak „EdTech Lithuania“ atstovų, tai aiškus signalas visai Europai peržiūrėti nacionalinę praktiką ir ją derinti su griežtėjančiomis Europos Komisijos gairėmis nepilnamečių apsaugos skaitmeninėje erdvėje srityje.
Ne „nekalta pramoga“, o priklausomybės architektūra
Dažnai manoma, kad socialiniai tinklai tėra laisvalaikio praleidimo būdas, tačiau elgesio skaitmeninėje erdvėje ir kibernetinės psichologijos analitikė Edita Pocinaitė-Janickė pabrėžia, kad realybėje susiduriame su sąmoningai suprojektuotomis sistemomis, kurių tikslas – maksimaliai išlaikyti vartotojo dėmesį.
„Vertinti socialinius tinklus kaip nekaltą pramogą yra pavojinga klaida. Tai sudėtingos sistemos, kurios veikia per dopamino ciklus ir elgesio pastiprinimą. Tyrimai rodo nuoseklų probleminio naudojimo ryšį su depresijos, nerimo, savęs žalojimo ir savižudybių augimu. Kai kritinė paauglių masė įsitraukia į šias platformas, negrįžtamai keičiasi mokyklų ir bendruomenių socialinė ekosistema“, – sako E. Pocinaitė-Janickė.
Pasak ekspertės, Europos Parlamento pozicija, Prancūzijos, Ispanijos ir Danijos politiniai sprendimai, Australijos įvesta 16 metų amžiaus riba rodo, kad socialiniai tinklai vis dažniau pradedami traktuoti kaip visuomenės sveikatos, o ne individualaus pasirinkimo klausimas.
Vaiko smegenys reaguoja kaip į azartinius lošimus
Socialinių mokslų daktarė, Vilniaus privačios gimnazijos vadovė dr. Agnė Liubertaitė-Amšiejė atkreipia dėmesį į neurobiologinį aspektą. Remiantis Stanfordo universiteto tyrimais, vaikų smegenys į socialinių tinklų stimuliaciją reaguoja 2–3 kartus jautriau nei suaugusiųjų.
„Vaiko smegenys dar tik formuoja gebėjimą reguliuoti emocijas. Nuolatinis „patinka“, „repost“, „follow“ srautas aktyvuoja priklausomybės centrus taip, kaip suaugusiojo smegenyse tai darytų azartiniai lošimai. Mes kalbame ne apie laiko švaistymą, o apie realų neurobiologinį poveikį“, – teigia dr. A. Liubertaitė-Amšiejė.
Ji pabrėžia, kad šiuo metu išnyko riba tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulio: „Devynmečiai mato ir komentuoja tą patį turinį kaip ir suaugusieji, patenka į erdves, kur lengvai pasiekiama pornografija ar sukčiai. Vaikas neturi vertybinių filtrų atsirinkti, kas tikra, o kas – manipuliacija.“
Pasak dr. A. Liubertaitės-Amšiejės, ribos vaikams nėra draudimas ar kontrolės forma, o būtina apsaugos priemonė. „Ribos vaikui yra meilės forma – jos rodo, kad kažkam rūpi. Jei paliekame vaiką vieną su pasauliu, kurio jis dar nesupranta ir negali įvertinti, mes jo neugdome – mes jį apleidžiame“, – konstatuoja ji.
Tėvai pralaimi kovą prieš algoritmus
Vienas dažniausių kontrargumentų socialinių tinklų ribojimams –kad tai turėtų būti išimtinai tėvų atsakomybė. Tačiau ekspertai šį požiūrį vadina pasenusiu ir nebeatitinkančiu realybės, kurioje vaikų dėmesį formuoja globalios technologijų platformos.
„Tikėtis, kad pavieniai tėvai įveiks milžiniškas korporacijas, kurių produktai sąmoningai sukurti taip, kad vartotojas būtų įtrauktas kuo ilgiau, yra naivu. Tėvai jaučiasi bejėgiai. Kai visi klasės draugai naudoja „TikTok“ ar „Snapchat“, tėvų draudimas vaikui dažnai reiškia socialinę atskirtį ir gėdos jausmą. Tai ne individuali, o sisteminė problema“, – pabrėžia E. Pocinaitė-Janickė.
Socialinių mokslų daktarė A. Liubertaitė-Amšiejė pažymi, kad šiandieninė situacija veikia ir tėvus – jie patys yra įtraukti į tą pačią nuolatinio dėmesio fragmentacijos kultūrą.
„Tėvai pavargę nuo technologijų lygiai taip pat, kaip ir jų vaikai. Todėl valstybės pareiga yra padėti tėvams, o ne juos teisti ar palikti vienus šioje nelygioje kovoje“, – teigia dr. A. Liubertaitė-Amšiejė.
Pasak VU Vaikų universiteto vadovės ir „EdTech Lithuania“ valdybos narės Akvilės Alauskaitės, švietimo institucijos jau dabar aiškiai mato ilgalaikio dėmesio ekonomikos poveikį mokymosi procesui.
„Dirbdami su vaikais ir mokytojais stebime trumpėjantį gebėjimą išlaikyti dėmesį, augantį emocinį jautrumą ir sunkumą gilintis į sudėtingesnį turinį. Tai nėra vien šeimos ar mokyklos iššūkis – tai struktūrinės, algoritmais formuojamos aplinkos pasekmė. Todėl atsakomybė negali būti palikta tik individualiam pasirinkimui. Reikalingas sisteminis sprendimas, kuris padėtų šeimai ir švietimo bendruomenei“, – sako A. Alauskaitė.
Ką daryti Lietuvai?
Kol penkios Europos Sąjungos valstybės jau testuoja amžiaus tvirtinimo technologijas, leidžiančias realiai riboti nepilnamečių prieigą prie tam tikrų platformų, Lietuvos ekspertai ragina nelaukti ir imtis sisteminių sprendimų. Pasak „EdTech Lithuania“ atstovų, kalbame ne apie pavienius draudimus, o apie aiškią valstybės poziciją, kuri pripažintų socialinių tinklų poveikį vaikams kaip visuomenės sveikatos klausimą.
Ekspertai pabrėžia, kad pirmasis žingsnis turėtų būti reali privatumą sauganti amžiaus patikra, kuri atsakomybę už vaikų apsaugą perkeltų nuo pavienių tėvų pačioms platformoms. Ne mažiau svarbus ir skaitmeninio raštingumo stiprinimas – švietimas turi apimti ne tik vaikus, bet ir mokytojus bei tėvus, padėti jiems atpažinti manipuliatyvius dizaino sprendimus ir priklausomybę skatinančius mechanizmus.
Pasak A. Alauskaitės, svarbu išvengti supaprastinto požiūrio, kad kalbame tik apie draudimus.
„Tai klausimas apie vaikystės kokybę ir mokymosi sąlygas. Socialiniai tinklai veikia ne tik emocinę būseną, bet ir gebėjimą susitelkti, planuoti, kurti ilgalaikius tikslus. Jei norime auginti kritiškai mąstančią ir kūrybingą kartą, turime užtikrinti, kad skaitmeninė aplinka stiprintų ugdymą, o ne silpnintų jį. Kaip „EdTech“ bendruomenė, mes siekiame prisidėti kuriant saugesnę ir ugdymą palaikančią skaitmeninę ekosistemą vaikams“, – teigia ji.
Galiausiai, pasak ekspertų, būtinas nuoseklus institucijų bendradarbiavimas: švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sričių institucijos šią problemą turėtų spręsti kaip vaikų psichikos sveikatos, o ne vien technologijų reguliavimo klausimą.
