Filosofija dažnai siejama su abstrakčių sąvokų, tokių kaip tiesa, laisvė, moralė ir pan., apmąstymais. Tačiau ji gali būti arčiau kasdienybės, nei atrodo. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto tyrėjas dr. Tomas Šinkūnas savo mokslinį žvilgsnį nukreipė į atliekų fenomeną. Su Lietuvos mokslo tarybos parama jis ėmėsi podoktorantūros tyrimo „Šleikštulys ir atliekos. Ekofenomenologinė perspektyva atliekų studijose“, kuris parodė, kaip pasibjaurėjimo nuostatos lemia lūkesčius dėl gamtos „tyrumo“ ir kad pavieniai žmonės nėra tokie atsakingi už planetos šiukšlinimą, kaip bando parodyti ekologiniai sąjūdžiai. Apie tai – pokalbis su filosofu dr. T. Šinkūnu.
Kodėl jūsų dėmesį patraukė tokios temos kaip šleikštulys ir atliekos?
Studijuodamas magistrantūroje susipažinau su Aurélio Kolnai esė apie pasibjaurėjimą, išspausdinta 1928 m., kurioje aprašoma fenomenologinė pasibjaurėjimo analizė. Šia tema rengiau daktaro disertaciją, nagrinėjau emocijas ir pasibjaurėjimą kaip gynybinę reakciją. Rengiant dabartinį projektą atsirado šiukšlių kontekstas – ekofenomenologinė perspektyva. Ji apibrėžia, kaip mes patiriame šiukšles – nuo internetinių iki šiukšlių lauke ir namuose. Vadinu tai išstūmimo architektūra, kuri remiasi ne tik pasibjaurėjimu.
Kėliau klausimą, kaip mes konstruojame ekologinius naratyvus. Pradedu ne nuo didžiųjų naratyvų, kad pasaulis skęsta šiukšlėse, kad susiduriame su ekologine krize. Pradedu nuo paprastos patirties namuose: kaip mes išmetame šiukšles ir patiriame savo aplinką, ir toliau tyrinėju, kaip šią patirtį perkeliame į platesnius kontekstus. Mano tikslas buvo išsiaiškinti, kaip mūsų asmeninis santykis veikia politinį, socialinį santykį ir atvirkščiai – kaip socialinis, politinis, kultūrinis santykis paveikia mūsų asmeninį santykį. Savotiška žmogaus „žiedinė ekonomika“.
Ką pavyko išsiaiškinti?
Stažuotės metu turėjau galimybę vykti į Amerikos ir Honkongo universitetus, kur diskutavau su pasaulio fenomenologais ir gavau grįžtamojo ryšio. Esminės išvados yra dvi. Viena susijusi su sedimentacijos samprata fenomenologijoje, kuri apibrėžia, kaip mūsų patirtis nusėda atmintyje ir po to aktyvuojama platesniuose kontekstuose. Tai savotiškas fenomenologijos atsakas į Sigmundo Freudo pasąmonės sampratą. Man pasirodė, kad mūsų patiriamas pasibjaurėjimas visų pirma yra formuojamas kultūrinės aplinkos. Mes nuo ankstyvos vaikystės esame išmokomi nevalgyti to ar ano. Esame perėmę kultūrinę patirtį iš ankstesnės kartos ir perduodame ją kitai kartai. Panašios mąstymo struktūros veikia ir kituose įpročiuose. Sociologai taip pat kalba apie sedimentaciją, bet, šią sąvoką pritaikius pasibjaurėjimo analizei fenomenologijoje, pasirodė, kad ji nustato tam tikras ribas.
Beje, pasibjaurėjimas yra subtilus procesas. Skirtingai nuo baimės ar pykčio, jis mums, kaip moraliai atsakingiems individams, leidžia be papildomų argumentų išreikšti mūsų politinę arba kultūrinę poziciją, kad vienas ar kitas dalykas, pavyzdžiui, čepsėjimas ar melavimas, yra nepriimtinas. Šitie procesai persikelia į socialines, politines ir kultūrines plotmes, kur jie pasireiškia automatiškomis reakcijomis – „šlykštus žmogus“.
Taigi viena iš mano išvadų yra ta, kad mūsų išmoktas pasibjaurėjimas perkeliamas į politinius ir socialinius vertinimus. Kita medalio pusė yra ta, kad, pasak antropologės Mary Douglas, socialinėje erdvėje aplink mums svarbius dalykus mes formuojame įvairius tabu, taisykles, ritualus bei supratimą, kas yra normalu ir nenormalu, kas mūsų visuomenėje priimtina ir kas nepriimtina. Vienas iš apsaugos būdų yra traktuoti tam tikrus dalykus kaip pavojingus. Jeigu mes sutariame, kad tam tikri veiksmai ar nuostatos yra pavojingi, kyla klausimas, kaip mes juos išstumiame.
Vienas iš išstūmimo būdų yra būtent pasibjaurėjimas – gynybinė reakcija. Turime įvairius įsitikinimus, normas, moralę ir mechanizmus jai ginti. Politiniame lygmenyje galime ypač ryškiai matyti, kad esama visuomenių, turinčių skirtingus vertybinius branduolius – skirtingus dalykus, kurie joms yra svarbūs arba, vartojant M. Douglas žodyną, „tyri“. Veikale „Tyra ir grasa“ (angl. „Purity and Danger“) M. Douglas pateikia įžvalgą: mes negalime pamatyti ar apčiuopti to, kas yra tyra. Tai pamatome tik tuomet, kai tam tyrumui iškyla pavojus. Pavyzdžiui, pagrobta mergaitė – visuomenė mobilizuojasi, nes mums yra svarbu vaikų ateitis, apskritai vaikai pasireiškia kaip vertybė, o juk žinome, kad taip būdavo ne visais laikais. Pasak M. Douglas, tai, kas visuomenei kelia pasibjaurėjimą, veikia pagal tam tikras pamatines nuostatas, pavyzdžiui, kraujomaišos tabu. Taigi savo tyrime analizavau, kaip asmeninė patirtis susisieja su visuotine socialine ir kaip visuotinė socialinė patirtis vėl sugrįžta į žmogaus privačią erdvę. Žmogus nėra tiesiog vienetas, jo patyrimas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, iš tikrųjų yra paveiktas kultūrinių ir socialinių įtakų.
Taigi viena jūsų tyrimo išvada susijusi su pasibjaurėjimu – kokį vaidmenį jis atlieka „saugodamas“ visuomenėje priimtas vertybes. O kokia kita išvada?
Tyrinėdamas privačią sferą atradau, kad daiktų išmetimo – šiukšlių atsiradimo – procesas remiasi ne tiek daiktų nusidėvėjimu ar sugedimu, kiek tuo, kaip mes apskritai organizuojame namų erdvę. Tai reiškia, kad vieniems netvarka ant stalo nėra problema, o kitiems yra. Pastariesiems ieškant tvarkos, organizuojant namus kaip privačią erdvę plačiąja prasme, kurią mes galime tvarkyti, daiktai skirstomi į naudingus ir nenaudingus. Nenaudingi daiktai gali būti iškeliami į tamsų kambariuką, vėliau vėl sugrąžinami į mūsų erdvę, tačiau jei nusprendžiame, kad mūsų namuose jiems nebelieka erdvės, juos išmetame ir jie negrįžtamai išnyksta iš mūsų patyrimo lauko. Kitaip tariant, kai kalbama apie šiukšles, paprastai galvojame apie šiukšlių išvežimą – įsijungia ekologiniai naratyvai. O mano tyrimas rodo, kad šiukšlių produkavimo struktūra yra daug panašesnė į netekties struktūrą, kai kažkas išeina iš jūsų gyvenimo negrįžtamai. Žinoma, tai nėra stiprias emocijas sukeliantis veiksmas, jis automatizuotas ir beveik nepastebimas, bet po šiuo klodu yra pasislėpusi netekties struktūra.
Kuo visuomenei gali būti naudingos jūsų išvados?
Visų pirma, mano tyrimas parodo, kad žmogus nėra tiek atsakingas už šiukšlių gaminimą, kiek mano esantis – iš industrinės perspektyvos žmogaus šiukšlinimas yra miniatiūrinis. Tai nereiškia, kad mums neturi rūpėti ekologinės problemos, jos grįžta pas mus kitais keliais. Bet mano tyrimas rodo, kad skalė, kuria mes patiriame šiukšles visuomenėje, nėra tiesiogiai susijusi su tuo, kiek žmogus pagamina šiukšlių per dieną ar per metus. Mūsų patirtis atsiranda daugiau per asmeninės erdvės tvarkymą bei suvokimą ir iš to susiformavusių štampų ir schemų uždėjimą pasauliui. Gamtoje pamatę šiukšles piktinamės ne dėl to, kad esame įsigilinę, iš kur atsiranda šiukšlės ar kiek jos yra žalingos arba nežalingos, bet dėl to, kad namuose esame įpratę neturėti šiukšlių, norime nematyti šiukšlių ir gamtoje, nes tai pažeidžia vieną iš mūsų lūkesčių.
Nenoriu pasakyti, kad prieštarauju ekologiniams naratyvams. Tik noriu pabrėžti, kad mūsų patirtis ir lūkesčiai turi nemažai ideologinio atspalvio ir tą reikia įsisąmoninti, kad geriau suprastume mūsų santykį su naujuoju materialumu, kuriame, antai, ypatingą vietą užima plastikas. Be plastiko šiandien negalime gyventi, jis yra atsakingas už pastaruosius penkiasdešimt metų progreso. Užuot jį smerkę, turėtume galvoti, kaip su juo susigyventi. Mikroplastiko mes nejaučiame, apie jį susimąstome tuomet, kai, pavyzdžiui, ant šampūno buteliuko randame užrašą, kad jame nėra mikroplastiko. Manau, kad turėtume domėtis savo mąstymo patirtimi, kad netaptume įvairiausių naratyvų įkaitais – už plastiką, prieš plastiką ir pan. Kas nusprendžia, kad šie naratyvai teisingi? Savo tyrimu noriu atkreipti dėmesį, kad visame tame šurmulyje turėtume nepamiršti savo patirties, kuri gali būti visai ne tokia, kaip mes galvojame.
