Iranas ilgą laiką rėmėsi sistema, kurios esmė buvo aiški ir nekintanti: valdžia sutelkta siaurame politiniame ir religiniame centre, o visuomenė laikoma nuolatiniame paklusnumo režime. Ši konstrukcija dešimtmečius veikė per baimę, kontrolę ir selektyvų smurtą, sudarydama įspūdį, kad bet koks pasipriešinimas anksčiau ar vėliau bus neutralizuotas. Tačiau šių metų pradžios įvykiai Irane rodo, kad šis mechanizmas pradėjo strigti.
Kad suprastume šiandienos Irano žmonių rezistencijos pakilimą, turime prisiminti 1979-uosius. Tuometinė revoliucija, žadėjusi išsivadavimą iš autokratijos, greitai virto vienu griežčiausių teokratinių eksperimentų žmonijos istorijoje. Per keturis dešimtmečius Irano režimas išvystė sistemą, kurioje religinė dogma tapo įrankiu politiniam absoliutizmui išlaikyti. Šis modelis sistemingai naikino bet kokią opoziciją, marginalizavo etnines ir religines mažumas bei įkalino ištisas kartas ideologiniame narve. O tai, ką matome šiandien, nėra atsitiktinis incidentas, o natūrali, nors ir skausminga, reakcija į dešimtmečius kauptą neteisybę, pasiekusią savo kritinį tašką.
Dabartinius įvykius Irane ženklina ne tik augantis laisvės siekis, bet ir režimo žiaurumas, kurį man tenka matyti ir vertinti tiesiogiai per kasdienę parlamentinę veiklą. Dabartinis susidorojimas su žmonėmis karinėmis priemonėmis nebėra tiesiog riaušių malšinimas. Režimas prieš savo piliečius naudoja karinę taktiką. Prieš bėgančius, beginklius protestuotojus pasitelkiami automatiniai kulkosvaidžiai. O aukų skaičius gali siekti net 20-30 tūkstančių žuvusiųjų bei dingusių be žinios.
Ypatingai tragiška situacija susiklostė periferijose – Beludžistane ir Kurdistane. Liudininkai pasakoja apie „Kruvinąjį penktadienį“ Zahidane, apie masinius moterų ir net vaikų areštus. Kurdistano miestai šiandien primena okupuotas teritorijas: virš gyvenamųjų rajonų nuolat patruliuoja kariniai sraigtasparniai, o gatvėse dislokuotos ginkluotos pajėgos. Režimas supranta: jei kris regionai, kris ir Teheranas. Todėl griebiamasi viduramžiško žiaurumo – sužeistieji kalėjimuose paliekami be jokios medicininės pagalbos, kur jie tiesiog lėtai nukraujuoja savo kamerose, taip siunčiant šiurpią žinią likusiems.
Viso to pasaulis beveik nemato. Mat režimas pasitelkė bene ilgiausią istorijoje interneto ryšio blokavimą, siekdamas sukurti informacinį vakuumą ir paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus. Tačiau net ir pro šią tylos sieną mus pasiekia liudijimai apie nukankintus oponentus bei sužeistuosius. Sykiu ši izoliacija turi ir kitą pusę. Iranas vis akivaizdžiau glaudžiasi prie kito agresoriaus – Rusijos. Ir tas kolaboravimas nėra tik retorinis. Matome glaudų karinį bendradarbiavimą, bendras taktikas slopinant laisvę ir abipusį palaikymą tarptautinėje arenoje. Tai daro Irano klausimą neatsiejamą nuo mūsų paramos Ukrainai ir bendro Europos saugumo konteksto.
Šiame fone negalima ignoruoti ir platesnio tarptautinio konteksto, kuriame vis ryškesnis darosi poreikis, kad visos Europos Sąjungos valstybės pagaliau vieningai pritartų Irano revoliucinės gvardijos (IRGC) įtraukimui į teroristinių organizacijų sąrašą. Kol kas dėl to dvejojama, o kai kurios sostinės vis dar bando išlaikyti diplomatinius kanalus, tikėdamosi „dialogo“. Tačiau dialogas, kuomet aukų skaičius skaičiuojamas tūkstančiais vis sunkiau įmanomas.
Europos Parlamente šis klausimas ne kartą buvo keliamas diskusijose ir rezoliucijose, kalbant ne tik apie bendrą žmogaus teisių padėtį, bet ir apie konkrečių bendruomenių persekiojimą. Dar 2022-aisiais „Free Iran“ forumo metu turėjau galimybę pasisakyti, ir pabrėžiau, kad Irano žmonių teisė yra gyventi laisvėje ir orume. Toks požiūris vis labiau įsigali tarptautiniu mastu ir stiprėja. Neseniai pasirašiau rezoliuciją dėl eskaluojamų represijų prieš Bahajų bendruomenę Irane, nes matau, kaip režimas naudoja religinį persekiojimą kaip dar vieną įrankį visuomenei skaldyti.
Iranas stovi ties bedugne, tačiau tuo pačiu, galbūt, ties naujos pradžios slenksčiu. Matome, kad tai nebėra tik eilinis nepasitenkinimas ekonomika. Tai rezistencijos pakilimas, kuris negrįžtamai tapo politiniu judėjimu. Režimas gali išjungti internetą, gali užpildyti kalėjimus, tačiau jis nebegali sugrąžinti baimės į žmonių širdis taip, kaip anksčiau. O iš mūsų, reikalingas griežtas, vieningas valstybių narių sutarimas ir aiškus įvardijimas: tai, kas vyksta Irane, yra nusikaltimai žmogiškumui. Tik tada galėsime tikėtis, kad laisvės aušra Teherane nebus tik tolima viltis.
