„Yra žmonių, kurie tikrai pakeitė savo gyvenimą: atsisakė priklausomybių, nutraukė ryšius su žalinga aplinka, susikūrė kitokias gyvenimo sąlygas. Tie atvejai yra įkvepiantys, tačiau kalbant realistiškai – jie sudaro mažumą“, – atvirai sako Pravieniškių 1-ojo kalėjimo resocializacijos vyr. specialistas, medicinos psichologas Karolis Poderis. Jis apgailestauja, kad visa pagalbos nuteistiesiems infrastruktūra „braška per siūles“ ir nėra pajėgi suteikti kokybišką paslaugą – trūksta psichologų, pareigūnų, medicinos darbuotojų.
Nerimas – nuolatinis palydovas
Kaip pastebi medicinos psichologas K.Poderis, daugelis nuteistųjų patiria nuolatinę įtampą, jaučiasi nerimastingi ir sutrikę, nors patys to aiškiai neįvardija. Tokia psichologinė būsena reiškiasi įvairiais būdais: pasikartojančiais klausimais, nuolatiniu patvirtinimo ieškojimu, įkyriu tikrinimu. „Kartais tą patį klausimą jie pakartoja dešimtis kartų, nes tai vienas būdų bent akimirkai susigrąžinti kontrolę, kurios taip norisi nerimaujant“, – tikina pašnekovas.
Anot Pravieniškių 1-ojo kalėjimo resocializacijos vyr. specialisto, medicinos psichologo Karolio Poderio, įkalintųjų emocinę būseną formuoja daug veiksnių – bausmės trukmė, psichinė ir fizinė sveikata, socialinių ryšių stiprumas, palaikančios aplinkos buvimas ar nebuvimas už įstaigos ribų: „Įdomu tai, kad ilgesnė bausmė ne visada reiškia prastesnę psichologinę savijautą – laikui bėgant žmogus linkęs adaptuotis, atranda rutiną ir tam tikrą savotišką stabilumą.“
Specialistas pastebi, kad sunkiausia psichologiškai kalintiesiems būna bausmės pradžioje: laisvės netenkama staiga, žmogus patenka į visiškai naują, griežtai struktūruotą aplinką. Būtent pirmosiomis savaitėmis formuojasi adaptacijos modelis, kuris lydės visą bausmės atlikimo laiką.
Kita vertus, adaptacija priklauso nuo to, ar žmogus kali pirmą kartą. K.Poderio teigimu, tie, kurie jau yra atlikę bausmes anksčiau, žino sistemą, supranta taisykles. „Jie greičiau susikuria rutiną, žino, kaip gauti reikiamą informaciją, ir mažiau panikuoja dėl smulkmenų“, – pasakoja psichologas.
Pirmą kartą kalintys asmenys patiria kur kas daugiau nerimo: jiems būdingas padidėjęs budrumas, baimė suklysti, nepasitikėjimas kitais nuteistaisiais ir darbuotojais. „Daugelis intensyviai domisi, kaip viskas vyksta, kas galima, kas draudžiama. Kai kurie, norėdami jaustis saugiau, ieško pažįstamų ar žmonių, galinčių juos „pasitikti“ – padėti suprasti nerašytas taisykles, kalėjimo dinamiką“, – pasakoja K.Poderis.
Labiausiai pažeidžiami
Psichologas pastebi, kad ypač didelį psichologinės pagalbos poreikį turi nuteistieji su priklausomybėmis. Anot jo, dalis šių žmonių dar iki įkalinimo gyveno nestabiliai, kentėjo nuo psichologinių problemų. Jiems būdingas impulsyvumas, sunkumai valdant emocijas.
Tiesa, įstaigose veikia priklausomybių reabilitacijos centrai, tačiau, pasak psichologo, vietų juose tikrai nepakanka. „Priklausomybės problemos dažnai būna labai pažengusios, reikalauja sudėtingo terapinio proceso ir intensyvesnės pagalbos“, – tikina specialistas.
„Taip pat pagalba labai reikalinga jauniems nuteistiesiems ir asmenims, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų ar ribotą intelektą – jie neturi pakankamai įgūdžių atpažinti manipuliacijų ar apsisaugoti nuo situacijų, kuriose kiti galėtų jais pasinaudoti“, – įspėja K.Poderis.
Nėra pratę dalintis
Dauguma nuteistųjų pas psichologą ateina ne savo noru, o vykdydami privalomą resocializacijos programą. Pasak pašnekovo, tai tam tikra prasme jų pareiga bausmės atlikimo metu. Savanoriškai psichologinės pagalbos kreipiasi mažiau kalinčiųjų, tačiau tai, anot K.Poderio, nereiškia nepasitikėjimo ar stigmos. Įkalinimo įstaigoje jo kabinetas dažnai suvokiamas ne kaip vieta „savo problemoms spręsti“, bet kaip institucinis resursas. Nuteistieji ateina, kai reikia aiškumo, kai kyla konfliktų, kai sunku susitvarkyti su stresu.
„Kiti tiesiog nėra įpratę kalbėti apie emocijas ar mano, kad tai nėra jiems prasminga. Kartais jiems esi „žmogus iš laisvės“, galintis būti įdomiu pašnekovu“, – dalijasi K.Poderis. Vis dėlto, kaip pastebi psichologas, vos pradėjus kurti saugią aplinką, dauguma atsiveria labiau, nei būtų galima tikėtis.
Pokyčiai – trimis etapais
Reguliariai bendraudamas su nuteistaisiais, K.Poderis pastebi aiškius pokyčius. „Pradiniame etape dažnai vyrauja gynyba, kaltės perkėlimas aplinkai ar konkretiems žmonėms: „ne aš kaltas“, „taip susiklostė aplinkybės“. Tačiau laikui bėgant atsiranda daugiau savirefleksijos – žmogus pradeda priimti atsakomybę, susimąsto apie savo elgesio pasekmes“, – pasakoja specialistas.
Keičiasi ir bendravimo stilius. Iš pradžių buvę uždari, atsargūs, o kartais ir agresyvaus tono, ilgainiui žmonės tampa labiau pasitikintys, nuoširdesni ir atviresni. „Kartais aiškiai matau, kaip žmogus pirmą kartą gyvenime patiria, ką reiškia būti nuoširdžiai išklausytam – vien šis patyrimas gali tapti svarbia pokyčio dalimi“, – tikina K.Poderis.
Svarbiausi pokyčiai, anot psichologo, vyksta trimis etapais. Pirmasis – suvokimas: žmogus pradeda aiškiai įvardyti savo probleminius elgesio modelius, supranta, kas jį skatina taip elgtis. Antrasis – nauji pasirinkimai: jis ne tik supranta, bet ir išmoksta elgtis kitaip realiose situacijose, renkasi geresnius sprendimus, pažaboja impulsus. Trečiasis – išlaikymas. „Sunkiausia – išlaikyti naują elgesį, ypač kai keičiasi sąlygos. Kalėjime struktūra griežta, o laisvėje atsiranda žymiai daugiau rizikų, todėl šiame etape matomas tikrasis terapijos rezultatas“, – aiškina resocializacijos specialistas.
Jis pastebi, kad įkalinimo įstaigose motyvacija dažnai būna mažesnė, o asmenybės – sudėtingesnės. Todėl pokyčiai gali būti lėti, fragmentiški ir riboti.
„Vienas mano prisiminimų – vyras, kuris pusantrų metų nevartojo alkoholio, pavyzdingai elgėsi, aktyviai dirbo su savimi. Išėjęs į laisvę, pirmą dieną nusprendė „atšvęsti“ ir taip užsidirbo dar 4,5 metų nelaisvės. Tai tik parodo, kokia trapi gali būti motyvacija susidūrus su realiomis situacijomis“, – prisimena psichologas.
Nors sėkmės istorijų pasitaiko, jų nėra daug. „Yra žmonių, kurie tikrai pakeitė savo gyvenimą: atsisakė priklausomybių, nutraukė ryšius su žalinga aplinka, susikūrė kitokias gyvenimo sąlygas. Tie atvejai yra vertingi ir įkvepiantys, tačiau kalbant realistiškai – jie sudaro mažumą“, – pripažįsta psichologas.
Sistema vos laikosi
Ar pakanka psichologinės pagalbos nuteistiesiems? „Ne, nepakanka, – nedvejodamas atsako K.Poderis. Anot jo, įkalinimo įstaigose trūksta tiek psichologų, tiek kitų sričių specialistų – pareigūnų, medicinos darbuotojų, resocializacijos specialistų. – Tai sukuria grandininį efektą, nes įkalinimo sistema veikia kaip vienas organizmas.“
Esant pareigūnų trūkumui, nuteistųjų poreikiai nepatenkinami: jie ilgiau laukia, dažniau skundžiasi, patiria daugiau streso. „Tai tiesiogiai didina psichologų darbo krūvį, nes mes esame tie, kurie vieni pirmųjų išklauso, aiškinasi situaciją, padeda reguliuoti emocijas.“
Pasak jo, psichologinė pagalba negali veikti efektyviai, jei visa sistema „braška per siūles“: „Reikalingas tiek didesnis žmogiškųjų išteklių skaičius, tiek nuoseklesnis dėmesys darbuotojų gerovei, kad pagalba nuteistiesiems būtų nuosekli ir veiksminga.“
Tarp kitko
Kas dešimtas kalinys kenčia nuo depresijos, beveik kas dešimtas – nuo potrauminio streso sutrikimo, daugiau nei trečdalis kovoja su narkotikų ir beveik kas antras – su alkoholio priklausomybe. Tokią realybę atskleidžia šiais metais atlikta ir „The Lancet Public Health“ publikuota pasaulinė apžvalga, apėmusi virš 2 milijonų įkalintųjų duomenis iš 50 šalių.
Oksfordo universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su tarptautiniais ekspertais, teigia, kad psichologinės problemos kalėjimuose pasitaiko kelis kartus dažniau nei tarp žmonių, gyvenančių laisvėje. Priklausomybės ir psichikos sutrikimai dažnai eina kartu, todėl nuteistiesiems prireikia daugiau ir ilgesnės pagalbos.
Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
