Pastarosiomis dienomis aktyviai diskutuojama apie sveikatos apsaugos ministro Lino Kukuraičio inicijuotą ligoninių vaistinių idėją. Tačiau tai nėra vienintelė vaistų prieinamumo tema, pastaruoju metu keliama Lietuvoje. Seime jau ne kartą svarstytas ir kitas pasiūlymas – įteisinti mobiliąsias, arba išvažiuojamąsias, vaistines.
Idėja iš pirmo žvilgsnio patraukli: jei gyventojui atokioje vietovėje sunku pasiekti vaistinę, gal vaistinė turėtų atvykti pas jį? Tai nėra vien tik teorinis sumanymas. 2024 m. Vyriausybė iš esmės pritarė Farmacijos įstatymo pakeitimo projektui, siūliusiam įteisinti išvažiuojamąsias vaistinių paslaugas, nors vėliau pasiūlė projektą tikslinti. Vėliau Vyriausybės pozicija pasikeitė – 2025 m. rengiant naują išvadą jau buvo siūloma projektui nepritarti.
Kas pasikeitė? Ar išnyko problema? Ar atsirado geresnių jos sprendimo būdų? Galbūt tiesiog skirtingai vertiname, kokią problemą mobilioji vaistinė apskritai turėtų išspręsti? Diskusijos apie ligoninių ir mobiliąsias vaistines turi bendrą bruožą – pradedame kalbėti apie sprendimo formą, dar ne visai apsisprendę, kokią paciento problemą norime išspręsti.
Problema egzistuoja. Bet kokia ji?
Valstybės kontrolė 2023 m. audite konstatavo, kad trūksta veiksmingesnių priemonių fiziniam vaistų prieinamumui gerinti, ypač regionuose. Tačiau Vyriausybės duomenys rodo, kad Lietuvos vaistinių tinklas yra tankus – 2023 m. 100 tūkst. gyventojų teko 47 vaistinės (ES vidurkis – 32). 2025 m. liepą veikė 1241 visuomenės vaistinė, o vidutinis atstumas iki jos siekė 2,3 km, nors Ignalinos rajone – 10,1 km.
Nacionalinis vidurkis neparodo realios situacijos. Dešimt kilometrų vairuojančiam žmogui gali būti nedidelis atstumas, tačiau vienišam, automobiliu nesinaudojančiam senjorui, gyvenančiam vietovėje su prastu viešuoju transportu, tai gali būti rimta kliūtis. Todėl reikalingas realaus farmacinės paslaugos prieinamumo žemėlapis, nurodantis „baltąsias zonas“ ir jose gyvenančius žmones, turinčius judėjimo ar kitų sunkumų.
Vaistinė ant ratų – ne vienintelė alternatyva
Jei nustatoma, kad konkrečioje vietovėje žmogui sunku gauti vaistų, vienintelis atsakymas nebūtinai yra mobilioji vaistinė. Gali prireikti vaistų pristatymo į namus, geresnio transporto iki esamos vaistinės ar nuotolinių farmaceutinių paslaugų derinio. Svarbiausia – kad žmogus laiku gautų reikalingą vaistą ir profesionalią pagalbą.
Ar galime netyčia pabloginti padėtį?
Naujos paslaugos svarstymas turi apimti ir galimą šalutinį poveikį. Jei mobilioji vaistinė atims klientus iš mažos stacionarios vaistinės, pastaroji gali tapti neperspektyvi ir užsidaryti, paradoksaliai sumažindama vaistų prieinamumą. Vyriausybės išvadoje minima rizika, kad išvažiuojamoji paslauga gali paveikti esamų vaistinių tvarumą. Todėl mobilioji vaistinė turėtų tiksliai užpildyti tas prieinamumo spragas, kurių neišsprendžia esamas tinklas.
O kiek tai kainuos?
Riboti sveikatos sistemos ištekliai reiškia, kad vienai priemonei skiriami resursai negali būti skiriami kitai. Vadinamosios alternatyviosios sąnaudos verčia klausti, ar už tuos pačius pinigus negalėtume suteikti dar geresnės paslaugos kitu būdu – pavyzdžiui, organizuoti vaistų pristatymą, padėti pažeidžiamiems žmonėms vykti į vaistinę ar subsidijuoti jau veikiančios vaistinės paslaugą. Tai argumentas už racionalų pasirinkimą, o ne prieš mobiliąsias vaistines.
Gal verta ne ginčytis, o išbandyti?
Kategoriškas „už“ arba „prieš“ nėra produktyvus. Jei duomenys atskleistų konkrečias vietoves, kuriose esamos priemonės neveikia, racionalus sprendimas galėtų būti ribotas mobiliųjų vaistinių pilotinis projektas. Tačiau prieš jį prasidedant reikėtų susitarti, kaip vertinsime rezultatus: ar pagerėjo vaistų prieinamumas konkretiems žmonėms, kiek tai kainavo, ar paslauga pasiekė tikslinę grupę ir ar nenukentėjo vietinės vaistinės.
Bet gal diskutuojame apie per siaurą klausimą?
Diskutuojame apie ligoninių ir mobiliąsias vaistines, bet gal svarbiausias klausimas yra kitas: „Kokios farmacinės paslaugos šiandien reikia žmogui?“ Senstant visuomenei, daugėjant lėtinių ligų ir sudėtingų gydymo režimų, svarbesni tampa vaistų suderinamumas, tinkamas vartojimas ir profesionali konsultacija. Tai neišvengiamai veda prie dar svarbesnio klausimo: „Kokio vaistininko mums reikia XXI amžiaus Lietuvos sveikatos sistemoje?“