Lietuvos verslo įmonėms, eksportuojančioms prekes ar teikiančioms paslaugas užsienio klientams, neapmokėtos sąskaitos tampa nemenka problema, kai skolininkas registruotas kitoje valstybėje. Ypač vežėjų sektorius, kuriame paslaugos teikiamos įvairiose šalyse, o atsiskaitymai priklauso nuo daugelio rinkos dalyvių, dažnai susiduria su šia situacija. Net ir aiški skola gali virsti sudėtingu tarpvalstybiniu išieškojimu, kylant klausimams dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės ir sprendimų vykdymo galimybių užsienyje.
Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė pabrėžia, kad tarptautinio skolos išieškojimo procese svarbiausia klaida yra skubotas ieškinio rengimas neįvertinus skolininko turto buvimo vietos ir galimybių išieškoti skolą. „Verslui svarbūs ne teismo sprendimai, o pinigai sąskaitoje. Todėl prieš pradedant procesą būtina įvertinti skolininko finansinę padėtį, patikrinti, ar jam nepradėtas nemokumo procesas, kur yra jo banko sąskaitos, nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas. Toks patikrinimas gali pakeisti visą išieškojimo strategiją“, – teigia K. Šemeklytė.
AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys, turintis patirties su vežėjų teisiniais klausimais, pažymi, kad transporto sektoriuje ši problema itin ryški dėl verslo struktūros: „Vežėjas gali būti Lietuvoje, užsakovas – Vokietijoje, ekspeditorius – Nyderlanduose, o krovinio gavėjas – dar kitoje valstybėje. Atsiradus neapmokėtai sąskaitai, nebeužtenka žinoti, kas skolingas, reikia suprasti, kur skolą galima realiai išsireikalauti ir ar procesas yra ekonomiškai pagrįstas.“
Pirmasis dokumentas – sutartis
Teisininkų nuomone, tarptautinis skolos išieškojimas prasideda dar pasirašant sutartį su užsienio partneriu. Ypač svarbios dvi sąlygos: kokios valstybės teisė taikoma sutarčiai ir kurios valstybės teismas spręs ginčą.
ES teisės normos leidžia šalims pasirinkti sutarties taikytiną teisę. Jei toks pasirinkimas nepadarytas, taikomos ES reglamento „Roma I“ taisyklės. Paprastai, prekių pirkimo–pardavimo sutartims taikoma pardavėjo valstybės teisė, o paslaugų sutartims – paslaugų teikėjo valstybės teisė, tačiau galimos išimtys.
Jurisdikcija – taip pat svarbus aspektas. Bendroji ES taisyklė numato, kad byla keliama valstybėje, kurioje yra atsakovas, tačiau sutartiniuose santykiuose gali būti svarbi ir prievolės įvykdymo vieta. Be to, verslo sutartyje šalys gali iš anksto susitarti dėl konkrečios valstybės teismų jurisdikcijos.
„Vienas sakinys sutartyje gali lemti tūkstančius eurų būsimų proceso išlaidų. Jei Lietuvos įmonė sutinka, kad ginčai nagrinėjami kitoje valstybėje, susidarius 10–20 tūkst. Eur skolai, ji turės vertinti vietos advokatų, vertimų ir proceso išlaidas. Todėl jurisdikcijos nuostatos neturėtų būti laikomos tik technine sutarties dalimi“, – pabrėžia K. Šemeklytė.
E. Langys priduria, kad verslas tarptautiniuose santykiuose dažnai per mažai dėmesio skiria sutarties sąlygoms, kol viskas vyksta sklandžiai. „Kol sąskaitos apmokamos laiku, teismingumo ar taikytinos teisės sąlygos atrodo formalumas. Tačiau kilus ginčui paaiškėja, kad jos gali lemti proceso trukmę, kainą ir net sprendimą, ar verta bylinėtis“, – teigia jis.
Kai skolininkas skolos neginčija
Jei skolininkas yra kitoje ES valstybėje ir neginčija savo prievolės, viena iš galimybių yra Europos mokėjimo įsakymo procedūra. Ji skirta tarpvalstybiniams neginčijamiems civiliniams ir komerciniams piniginiams reikalavimams. Procesas vykdomas naudojant standartizuotas formas, o skolininkui nepateikus prieštaravimo, Europos mokėjimo įsakymas tampa vykdytinas kitoje ES valstybėje be papildomo bylos nagrinėjimo.
Mažesniems reikalavimams, neviršijantiems 5.000 Eur, galima svarstyti Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą.
Tačiau K. Šemeklytė įspėja, kad vien skolos dydis neturėtų nulemti proceso pasirinkimo. „Pirmiausia reikia suprasti, ar skolininkas skolą ginčija. Jei yra pretenzijų dėl prekių kokybės, darbų atlikimo, sutarties nutraukimo ar įskaitymo, formaliai paprastesnė procedūra nebūtinai reiškia, kad ginčas ir liks paprastas“, – pažymi ji.
„Užšaldyti“ pinigus – svarbiau nei teismo sprendimas
Kita svarbi ES teisės priemonė – Europos sąskaitos blokavimo įsakymas. Jis leidžia vienos ES valstybės teismui tarpvalstybinėje byloje blokuoti skolininko lėšas banko sąskaitoje kitoje ES valstybėje. Tam tikrais atvejais tai gali būti padaryta neinformuojant skolininko.
„Jeigu yra požymių, kad skolininkas perleidinėja turtą, uždarinėja veiklą ar vengia kreditorių, laikas tampa kritiniu. Metų po gauto palankaus sprendimo gali būti menkavertis, jei iki tol neliks turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą“, – sako K. Šemeklytė.
E. Langys pabrėžia, kad versle delsimas dažnai kainuoja brangiau nei teisinis procesas. „Praktikoje matome, kaip kreditorius ilgai tikisi, kad partneris sumokės, siunčia priminimus, derasi, bet tuo metu skolininko finansinė būklė prastėja. Todėl svarbu laiku suprasti, kada derybos dar turi prasmę, o kada reikia pereiti prie teisinių priemonių“, – teigia jis.
Lietuvos teismo sprendimo vykdymas ES
Verslas neretai baiminasi, kad gavus Lietuvos teismo sprendimą, procesą skolininko valstybėje teks pradėti iš naujo. ES viduje paprastai taip nėra.
Pagal reglamentą „Briuselis I bis“, vienoje ES valstybėje priimti civilinių ir komercinių bylų sprendimai gali būti vykdomi kitoje valstybėje narėje be papildomos egzekvatūros procedūros. Kreditorius gali kreiptis į skolininko turto buvimo valstybės vykdymo institucijas, pateikdamas teismo sprendimą ir nustatytos formos dokumentus.
„Kreditorius gali turėti pagrįstą reikalavimą Lietuvoje, bet jei visas skolininko turtas yra kitoje ES šalyje, būtent ten reikės atlikti vykdymo veiksmus. Todėl vietos procedūrų ir skolininko turto analizė turėtų būti atliekama dar prieš pasirenkant bylinėjimosi kelią“, – teigia K. Šemeklytė.
E. Langio teigimu, svarbu nepainioti laimėtos bylos ir realiai atgautos skolos. „Teismo sprendimas yra svarbus, bet tai dar ne proceso pabaiga. Tikrasis rezultatas – kai pinigai grįžta kreditoriui. Todėl nuo pirmos dienos verta galvoti ne tik apie tai, kaip įrodyti skolą, bet ir apie tai, kaip sprendimas bus vykdomas“, – pažymi jis.
Palūkanos ir išieškojimo išlaidos
Verslas neturėtų pamiršti, kad reikalavimas nebūtinai apsiriboja neapmokėtos sąskaitos suma. ES taisyklės dėl pavėluotų mokėjimų komerciniuose sandoriuose numato teisę reikalauti pavėluoto mokėjimo palūkanų. Taip pat numatyta ne mažesnė kaip 40 Eur kompensacija už išieškojimo išlaidas ir galimybė atlyginti pagrįstas papildomas išlaidas.
„Verta tiksliai paskaičiuoti visą reikalavimą – pagrindinę skolą, palūkanas, sutartines netesybas, jei jos numatytos, bei galimas skolos išieškojimo išlaidas. Tai svarbu ir vedant derybas – skolininkui turi būti aišku, kad delsimas prievolės nemažina“, – sako K. Šemeklytė.
Išieškojimas už ES ribų
Kai skolininkas yra ne Europos Sąjungoje, universalaus mechanizmo nėra. Reikia tikrinti tarptautines sutartis, konkrečios valstybės teisę, šalių sutartyje numatytą teismingumą ar arbitražą bei užsienio teismo sprendimų pripažinimo taisykles.
E. Langio teigimu, tokiais atvejais verslui ypač svarbu iš anksto įvertinti būsimo proceso kaštus. „Tarptautiniame išieškojime visada reikia skaičiuoti. Kartais reikalavimas yra pagrįstas, bet jo išieškojimo sąnaudos neproporcingos pačiai skolai. Todėl profesionalus vertinimas prasideda ne nuo klausimo, ar galime paduoti į teismą, o nuo klausimo, koks kelias duos verslui geriausią ekonominį rezultatą“, – sako jis.
K. Šemeklytės teigimu, svarbiausias principas verslui – neatidėlioti. „Tarptautinė skola savaime nėra beviltiška. ES sukurta daug veiksmingų instrumentų. Tačiau kuo ilgiau laukiama, tuo didesnė rizika, kad pasikeis skolininko finansinė būklė, prasidės nemokumo procesas ar neliks turto. Todėl gavus aiškų signalą, kad užsienio partneris neketina atsiskaityti, verta ne siųsti penktą priminimą, o įvertinti konkrečią išieškojimo strategiją“, – apibendrina ji.
