Kaip sovietų okupacijos metais tapdavo komunistu? Kiek įtakos turėjo baimė, karjeros siekis ar tikėjimas komunizmu? Kodėl latviai stojo į partiją ne taip aktyviai kaip lietuviai?
Šiuos klausimus nagrinėja Lietuvos istorijos instituto projektas „Kompartijos narys sovietinėje Lietuvoje ir Latvijoje. Socio-kultūrinė perspektyva”, finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos.
Apie tyrimą pasakoja projekto vadovas, Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Saulius Grybkauskas.
Ar planuojant šį mokslinį projektą įtakos turėjo dabartinė politikų, visuomenės veikėjų partinės praeities aktualizacija?
Taip, ir buvau nustebęs, kad visuomenė, net ir istorikai, mažai žino apie partiškumą, kaip veikė komunistų partija, kaip į ją būdavo stoti. Pastebėjau neatitikimų, netikslumų. Pavyzdžiui, neatsižvelgiama, kad stojant į partiją reikėjo kandidato stažo – bent metus dokumentų pateikimui, vėliau priėmimui kandidatu kaip bandomajam laikotarpiui.
Taigi, tapti komunistų partijos nariu nebuvo nei greita, nei paprasta?
Procedūra buvo gana sudėtinga. Jei buvai kandidatas ir nesimokėdavai toliau siekti narystės, tai buvo tarsi „vilko bilietas“ – uždaromos karjeros durys. Šio projekto pradžia – noras palyginti, kaip įsivaizduojame tapimo komunistų partijos nariu procedūras ir kaip buvo iš tiesų.
Kitas projekto dėmuo – visuomenės analizė: kodėl, kas ir ką veikė partijoje, kaip vertintas stojimo faktas. Manome, kad viską apie tai žinome, tačiau būti komunistu Stalino laikais ir vėlyvuoju Brežnevo laikotarpiu skiriasi. Įdomu, kaip veikė pirminės partinės organizacijos, kurios buvo kiekvienoje gamykloje ar didesniame ceche. Iki Brežnevo valdymo pradžios išlikę autentiški pasakojimai, diskusijos, kur žmonės aptarinėjo net šeimos santykius, smurtą artimoje aplinkoje, blogai besielgiančius vyrus. Latvijos archyvuose radau atvejį, kai moteris skundėsi smurtavusiu vyru, norėdama, kad jį išmestų iš partijos ir po skyrybų jai atitektų butas. Tokie atvejai reti.
Vėlesniais Brežnevo laikais diskusijos tapo trafaretinės, formalios. Iki tol išlikę dokumentai atskleidžia kasdienybę su kuriozais. Pavyzdžiui, Chruščiovo laikais, o juo labiau Stalino, partijos sekretoriai organizuodavo spekuliacijas gamyklos viduje.
Rinkdamas medžiagą apie pirminės partinės organizacijos veiklą įstaigose, Latvijoje atrinkau Medicinos universitetą, VEF radijo gamyklą, kolūkius. Lietuvoje tai – Vilniaus universitetas, gamyklų pirminės partinės organizacijos. Lyginant, kaip tos organizacijos veikė gamyklose ir aukštojo mokslo institucijose, matyti gyvas visuomenės gyvenimas.
Ar planuojate interviu su buvusiais komunistų partijos nariais?
Pagrindinis šaltinis – pirminė partinė medžiaga: protokolai, stenogramos, veiklos pažymos. Naudojuosi ir interviu, tačiau kyla problema. Pristačius projektą, dėl kurio kalbinama, žmonės gali nenorėti apie tai pasakoti. Partiškumas jiems yra tik vienas iš aspektų, jie nesitapatina su komunistu ir nenori apie tai ilgai kalbėti.
Radau sprendimą – Latvijos sakytinės istorijos archyvas, kuriame tūkstančiai interviu. Juose galima rasti įdomių dalykų apie stojimą į partiją. Šie interviu vėlesnio laikotarpio, papildo tai, ko nėra archyvuose, nes nuo aštuntojo dešimtmečio medžiaga tampa formali. Be to, žmogus, pats pamini buvęs partijos narys, gali jaustis mažiau tardomas.
Projekto apraše teigiama, kad trūksta informacijos apie eilinį komunistą, individo patirtį. Kaip projekte apibrėžiamas eilinis komunistas? Ar tai buvo homogeniška grupė?
Publika buvo įvairi. Būdavo, kad ilgai vengiantis stoti į partiją žmogus staiga masiškai tampa jos nariu kartu su kolektyvu.
Taip pat domina pirminės partinės organizacijos partinis sekretorius: jo santykis su administracija, kaip perima ir retransliuoja rajono valdžios nurodymus. Pavyzdžiui, 1959 m. Latvijoje vyko nacionalinių komunistų valymas. Pirminiuose susirinkimuose žmonės pradėjo kalbėti apie tai. Vėliau CK sekretorius lankosi gamykloje ir kalba šia tema, bet žmonės jau žino daugiau, nei valdžia nori. Tuo metu latviai nustojo stoti į komunistų partiją – pamatė, kad tai ne jų organizacija.
Apie šį nacionalinių komunistų valymą kalbėta ir Lietuvoje. Partinė valdžia bandė suvaldyti, kad viskas neišaugtų į didesnę diskusiją. Įdomu, kaip partinei organizacijai duoti iniciatyvos, bet kartu jos nepaleisti per daug. Pavyzdžiui, Stalino laikais svarstyta, kad VU per mažai komunistų. CK instruktorius ragina vietos organizaciją rodyti iniciatyvą, kritikuoti dėstytojus. Vietiniai atsako: kaip rodysime, jei nėra nurodymo iš viršaus? Taigi pirminės partinės organizacijos turėjo kelti klausimus, informuoti centrinę valdžią, bet iniciatyvos buvo slopinamos.
Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykloje komunistų aktyvistai norėjo užvaldyti gamyklą. Chruščiovo valdymo metu mažinamas armijos ir KGB kontingentas. Atleistus karininkus įdarbindavo gamyklose. Tie kariškiai, nepatenkinti Chruščiovo elgesiu, jautė, kad jų teisės pažeidžiamos. Direkcija, lietuviai inžinieriai, partinėje dvasioje nelabai gaudėsi. Seni komunistai pradėjo juos „auklėti“, aiškinti, kaip reikia valdyti gamyklą. Įvyko konfliktas.
Bet buvę karininkai gamyklos valdymo neperėmė?
Ne. Administracija dažnai gudresnė. Pavyzdžiui, eilinis darbuotojas prisigėrė, pateko į blaivyklą – viskas, problema sutvarkyta. Paskirtas naujas, griežtas vadovas greitai viską išsprendė.
Latviai ne taip aktyviai stojo į komunistų partiją. Ar tam galėjo būti kitos priežastys, pvz., kultūrinės ar religinės?
Nemanau. Latvijoje anksčiau prasidėjo industrializacija, plūstelėjo daugiau žmonių iš kitų sovietų respublikų. Lietuvoje retai kėlėsi žmonės iš kitų respublikų į kolūkius, o Latvijoje taip buvo, ypač Ziemgalos krašte. Atvykę rusakalbiai pradėdavo įvedinėti savo tvarką, daugelis jų jau atvykdavo būdami komunistai.
Šiame projekte domina priėmimo į komunistų partiją procesas. Žmogus ne tiesiog pasako „noriu“ ir pasirašo. Stalino ir Chruščiovo laikais reikėjo pasiruošti atsakyti į klausimus – mokėti įstatus, žinoti programas. Klausinėdavo, kokius laikraščius skaitai, apie tarptautinę Izraelio politiką, įvykius Kanadoje. Stalino laikais (iki 1955 m.) pagrindinis klausimas buvo „kas tavo tėvai, kur tavo broliai“. Jei broliai ar kiti šeimos nariai karo metais buvo legionieriai – nepriims. Buvo daug bylų, kai žmogus, priimtas į partiją, vėliau išmetamas, nes nuslėpė legionieriaus brolio praeitį. Klausinėdavo, ar kandidatas turi giminių užsieny, ar yra pabėgusių iš Lietuvos. Stalino laikotarpiu į tai žiūrima griežtai. Chruščiovo laikais jau yra persvarstymų. Jei žmogus Stalino laikais neįstojo dėl legionieriaus šeimoje, Chruščiovo laikais jau galėjo įstoti.
Būta ir antisovietinių nuotaikų. Kartais žmonės net mamai ar tėvui nepasakydavo, kad įstojo į partiją, ar pranešdavo vėliau, kad tapo komjaunuoliu. Tuo laikotarpiu spaudoje aiški takoskyra: senas, atsilikęs kaimas ir iniciatyvūs komjaunuoliai vaikai, norintys tapti modernumo agentais.
Kaip istorikai traktuoja atsisakymą stoti į komunistų partiją? Ar tai maištas, pasipriešinimas?
Tai sudėtingas klausimas. Traktuoti galima visaip. Šiandien galima sakyti: siūlė, bet nestojau. Kiti sako, kad buvo komjaunuoliais, bet į partiją nestojo, nes tai jau buvo riba. Stojimas į partiją – ypač Brežnevo laikotarpiu – laikytas žingsniu dėl karjeros. Tačiau yra ir kita interpretacija, kad lietuviui siūloma stoti į partiją, nes jei nestosi, atvykėlis iš Rusijos užims vadovaujantį postą ir teks jam paklusti. Reikia, kad postus užimtų savi, lietuviai. Taigi klausimas, kiek suveikdavo patriotiškumo momentas. Žmonės dabar kartais sako: „kažkas turėjo aukotis, todėl aš stojau į partiją“. Aš į tai žiūriu atsargiai. Žmogus visų pirma į partiją ėjo dėl savęs, savo karjeros. Iniciatyvus, protingas žmogus nori siekti daugiau. Nors sovietmečiu žodis „karjera“ buvo nepriimtinas. Turėjai būti toks pat, kaip visi.
Statistiškai mažesnė partiškumo dalis buvo tarp gydytojų.
Nes jie vis tiek reikalingi nepaisant partijos narystės?
Taip. Gydytojo nepamėtysi – jis turi vardą. Aišku, jei norėjo tapti vyriausiuoju gydytoju, partiškumas buvo aktualus. Eiliniam gydytojui – ne itin. Radau atvejį: vienais metais suteikti garbės daktaro vardai, ir tarp jų nebuvo nė vieno komunisto. Beje, vėliau į Sąjūdį įsiliejo daug medikų.
Stoti į partiją Stalino laikotarpiu buvo kas kita, nei Brežnevo. Ar apibendrinant visą laikotarpį galima išskirti etapus, kai labiausiai skatino baimė, o tada – karjera? Ar žmogus ir sistema yra pernelyg kompleksiški?
Paprastai laikoma, kad iš pradžių stojimą lėmė įsitikinimai. Buvo idėjinių komunistų, veikė ir represijos. Tačiau idėjinis pakilimas, tikėjimas komunizmo ateitimi ir šviesa faktiškai buvo Chruščiovo laikotarpiu. Chruščiovo koncepcija: visuomenė – tai komunistas. Jei kildavo neaiškumų, Chruščiovas atsakydavo: „aš kaip komunistas pasakysiu“.
Chruščiovas tikėjosi, kad po stalinizmo visuomenė užsikrės komunistiniu entuziazmu. Lietuvoje industrializacija, pramonės plėtra, būsto statybos įgijo pagreitį būtent Chruščiovo laikotarpiu. O tada stagnacijoje atsiranda uždarumas. Žmonės pamato, kad viskas užrakinta, niekas nesikeičia. Tais pačiais asmenys sėdi postuose po 20 metų. Kyla klausimas ne ar stoti į partiją, o ar joje dar yra vietų. Pavyzdžiui, inteligentijai vietų skaičius buvo ribotas. Žinau atvejų, kai inteligentui pasakyta: priimsime tave, jei įkalbėsi dar du darbininkus stoti drauge. Tada inteligentas su buteliu vaikščiodavo pas darbininką ir įkalbindavo jį stoti, kad pats galėtų tapti nariu.
Kokie lauktini šio projekto rezultatai?
2028 m. pabaigoje turėtų pasirodyti monografija, kurią išleis Lietuvos istorijos institutas. Įgyvendindamas šį projektą bendradarbiauju su Latvijos istorikais. Jie taip pat norės prisidėti rengiant knygą apie Lietuvos ir Latvijos kompartijos narius.
……
Projektas „Kompartijos narys sovietinėje Lietuvoje ir Latvijoje. Socio-kultūrinė perspektyva” įgyvendinamas laimėjus Lietuvos mokslo tarybos skelbtą mokslininkų grupių projektų finansavimo konkursą (sutarties nr. S-MIP-25-87).
