Kauno miesto savivaldybė žengia į dar vieną ambicingą statybų projektą – planuoja naują administracinį pastatą su požemine aikštele šalia vieno svarbiausių miesto istorinių simbolių – Kauno pilies. Šis planas, kurio vertė siekia daugiau nei 17 milijonų eurų, kelia ne tik klausimų apie architektūrinius sprendimus, bet ir sulaukia stiprios visuomenės kritikos dėl vietos pasirinkimo, estetikos bei galimų ilgalaikių padarinių miesto identitetui.
Istorinė erdvė – ne vieta stiklo ir betono monstrui
Numatoma, kad naujasis pastatas iškils Jonavos gatvėje, dabartinėje automobilių aikštelėje, kurią ketinama paversti žaliąja zona su požeminiu garažu. Virš jos – modernus, stiklinis-administracinis kompleksas, kuriame veiks viešosios įstaigos, kavinės, komercinės patalpos. Skamba kaip šiuolaikiško miesto vizija, tačiau iškyla paprastas klausimas: ar šalia pilies, senamiesčio vartų, išties verta statyti architektūrinį „monolitą“, kuris kardinaliai prieštarauja aplinkos dvasiai?
Kritikai jau lygina projektą su „kolumbariumu“, o socialiniuose tinkluose žmonės neslepia ironijos – esą Kaunas bando pasivyti futuristinius biurų kvartalus, pamiršdamas, kad šioje vietoje slypi šimtmečiai istorijos.
Konkurso nugalėtojas – vizija be empatijos?
Architektūriniame konkurse laimėjo projektas „Urbis Tabula“, kurį pateikė Šarūno Kiaunės projektavimo įmonė. Vertintojai gyrė jo „funkcionalumą“ ir „tvarumą“, tačiau ar tokie kriterijai pakankami, kai kalbama apie vieną jautriausių miesto vietų? Ar tikrai tvaru statyti stiklinių plokščių milžiną senamiesčio prieigose, kur kiekvienas senas pastatas kalba apie praeitį ir kultūrinį kontekstą?
Atrodo, kad estetikos, urbanistinio derinimo su aplinka ar kultūrinės atminties aspektai nustumti į antrą planą. Šiuo atveju laimi ne empatija istorijai, o noras „modernizuoti“, tarsi progresas būtų įmanomas tik per architektūrinį susidūrimą su praeitimi.
Alternatyvos – ignoruotos
Architektūros ir paveldo specialistai jau seniai siūlo alternatyvias vietas tokiems projektams – pavyzdžiui, buvusį „Lituanica“ fabriką ar kitus apleistus objektus, kurie laukia atgimimo. Tačiau vietoje to pasirenkama pati jautriausia lokacija – prie pilies. Kodėl? Gal dėl patogumo savivaldybei ar norimo reprezentatyvumo? Visuomenei lieka tik spėlioti, nes viešos, atviros diskusijos apie alternatyvas praktiškai nevyko.
Finansavimas – viešųjų poreikių kaina?
Projektui numatyta skirti daugiau nei 17 mln. eurų. Tai reikšminga suma miesto biudžete, ypač kai daugelis miesto mokyklų, bibliotekų ar kultūros centrų prašo renovacijų, o kai kurios visuomeninės paslaugos stokoja finansavimo. Galima klausti: ar tikrai naujas savivaldybės pastatas yra skubesnis prioritetas nei švietimo ar kultūros infrastruktūros atnaujinimas?
Be to, pastato statybos sąnaudos gali išaugti, kaip dažnai nutinka tokiuose projektuose, tad galutinė suma gali būti dar didesnė.
Kaunas – tarp progreso ir paveldo išdavystės
Kaunas pastaraisiais metais keičiasi – modernėja, atsigauna viešosios erdvės, miestas investuoja į infrastruktūrą. Tačiau ši investicija į administracinį kompleksą šalia pilies atrodo ne kaip proveržis, o kaip paveldosaugos dėsnių ignoravimas. Kauno tapatybė – tai ne tik stiklas ir betonas, bet ir pagarba savo praeičiai.
Šis projektas kelia pavojų ne tik senamiesčio estetikai, bet ir platesniam suvokimui apie tai, kas iš tiesų kuria miesto charakterį. Jeigu miestas pradeda statyti pastatus neatsižvelgdamas į istorinius sluoksnius, jis rizikuoja prarasti tai, dėl ko tampa išskirtinis.
Kauniečiai nusipelno miesto, kuris augtų atsakingai – su pagarba praeičiai, skaidrumu sprendimų priėmime ir atvirumu visuomenei. Kol kas atrodo, kad šis projektas tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip modernizmas gali stoti prieš bendruomenės lūkesčius. Ar tikrai to reikia Kaunui?
