Nors šiuo metu Gedimino gatvėje esantis komercinis pastatas, stovintis priešais Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčią, daugeliui praeivių nežinomas, jis anksčiau buvo basųjų karmelitų vienuolynas. Pati bažnyčia slepia du XVII a. naujovę Kauno architektūroje – kupolus. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto menotyrininkai ir Humanitarinių mokslų fakulteto istorikai tyrinėja šios bažnyčios ir buvusio vienuolyno istoriją, kurią siaubė gaisrai, kariaunos ir totalitarinės ideologijos.
Šv. Kryžiaus bažnyčios istorija prasideda 1510 m., kai miestietė Darata Nabienė savo lėšomis įsteigė šventovę. Nors bažnyčia kentėjo nuo įvairių kariuomenių, ypač nuo maskvėnų kariuomenės 1665 m., ji buvo kelis kartus atstatyta ir modernizuota. 1685 m. padėtas kertinis akmuo naujai, erdvesnei mūrinei šventovei, kurios statyboms vadovavo ir kurias finansiškai rėmė klebonas Kazimieras Žodkevičius.
Naujos bažnyčios architektas buvo italas Pietro Puttinis, kuris pastatė lotyniško kryžiaus plano šventovę su dviem paslėptais kupolais, kas tuo metu buvo naujovė Kauno architektūroje. Nors bažnyčia buvo suprojektuota su dviem bokštais, jie buvo užbaigti tik XIX a. pabaigoje. Bažnyčios puošyba santūri, lyginant su kitais to meto statiniais.
1772 m. bažnyčia atiteko basiesiems karmelitams, kurie 1777 m. pasistatė šalia dviejų aukštų vienuolyną. Vienuolynas ir bažnyčia nukentėjo per Napoleono armijos žygį 1812 m. Vėliau vienuolyno pastatas tarnavo kaip karo ligoninė ir sandėlis, o bažnyčia, planuota rekonstruoti į cerkvę, 1881 m. grąžinta katalikams. Vienuolyno pastatas, pakeitęs paskirtį į komercines patalpas, nebeatgavo organiško ryšio su bažnyčia. Šiuo metu buvusiame vienuolyne veikia komercinės patalpos.
XX a. pradžioje bažnyčia buvo remontuojama, įgydama dabartinę išvaizdą. Sovietmečiu joje vyko slapta disidentinė veikla, o 2017 m. prie Šv. Kryžiaus bažnyčios grįžo basieji karmelitai. 2007 m. šalia bažnyčios iškilęs prekybos centras „Akropolis“ beveik visiškai užgožė šventovės vaizdą.
Šiandieninė situacija apsunkina kultūros paveldo pažinimą ir interpretavimą, todėl svarbu atskleisti visuomenei istorines vertybes ir jų sąryšį, siekiant išsaugoti atmintį ateities kartoms.
