Artėjant Kovo 11–ajai, Keistuolių teatras žiūrovus pakvietė į tik šiai progai sukurtą ir vienintelį kartą parodytą teatrinį vyksmą – kelių dalių dokumentinį liudijimą „3/11 (gyvai)“, režisieriaus Aido Giniočio surašytą remiantis Aukščiausiosios Tarybos posėdžių 1990 m. kovo 11 d. stenogramomis. Visos už renginį surinktos lėšos skirtos Ukrainos parama besirūpinančiam Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondui.
Oficialus minėjimas tampa asmeniniu virsmu
Pasak dokumentinio liudijimo idėjos autoriaus A. Giniočio, šią mintį jau prieš keletą metų pasėjo pats Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, interviu metu užsiminęs, kad Keistuolių teatras galėtų pagal Kovo 11–osios posėdžio stenogramą pastatyti spektaklį.
Užuominai tapus kūnu teatro scenoje, dokumentinį liudijimą drauge su kitais žiūrovais stebėjo tiek pats prof. V. Landsbergis ir kiti Nepriklausomybės akto signatarai, tiek būrys kitų garbių svečių – Seimo narė Ingrida Šimonytė, filosofas Paulius Gritėnas, istorikas Antanas Terleckas, literatūrologas Paulius V. Subačius ir kiti.
„Vienas gražiausių dalykų teatre yra tai, kad čia kaskart gebama atkurti ir aktualizuoti tai, kas tapę istorija – nuo istorinių pjesių, personažų iki realių įvykių. Kovo 11-osios posėdžio atkūrimas Keistuolių teatre tapo vykusiu eksperimentu, kuris politiniam įvykiui suteikė naują gyvastį, padėjo žiūrovui išgyventi tą keistą ir jaudinančią būklę, kurioje buvo atkurta mūsų valstybė. Kažkas stebuklingo, kai oficialus minėjimas ir iš pažiūros formalus stenogramų skaitymas tampa asmeniniu virsmu tavo paties viduje. Teatras vis dar turi šią jėgą“, – po renginio kalbėjo P. Gritėnas.
Priartinta istorija tapo dar brangesnė
Prieš žiūrovų akis iš naujo atgimė dvi kertinės nepriklausomos Lietuvos istorijos akimirkos: Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimai ir Kovo 11–osios akto priėmimas. Autentiškas posėdžių tekstas skambėjo ne tik Keistuolių teatro aktorių, bet ir įprastai užkulisiuose liekančių komandos narių balsais.
Jaunosios kartos Keistuolių teatro aktorė Karolina Kildaitė, gimusi praėjus beveik dešimtmečiui po Kovo 11–osios, dalinosi nuo mažens ją patyrusi kaip savaime suprantamą įvykį, kuris negalėjo neįvykti, tačiau prisilietimas prie dokumentinės medžiagos leido naujai persvarstyti jos prasmę.
„Mano karta jau nežino daugybės aplinkybių, kurių apsuptyje buvo atkurta mūsų Nepriklausomybė. Dalyvavimas šiame dokumentiniame liudijime nuėmė tam tikrą šydą, kuriuo apsigaubia tokie svarbūs istoriniai įvykiai. Tai leido man prisiartinti istoriją: iš tolimos, oficialios ir nepasiekiamos ji tapo artima, suprantama, kartais net šmaikšti, o kartu tik dar ir dar brangesnė ir didingesnė.
Be to, viso šio proceso metu supratau, kad mūsų valstybę atkūrė žmonės, tokie pat kaip mes: akylai sekantys, kada turėtų prasidėti pertrauka, keičiantys savo nuomones, įsižeidžiantys, kažko nesuprantantys ar pamirštantys savo mintis išsakyti prie mikrofono. Tai ne tik sausas tekstas apie politinius sprendimus, bet ir istorijos sužmoginimas“, – svarstė aktorė.
Atkūrė tiek įvykius, tiek emocijas
„3/11 (gyvai)“ žiūrovai tapo ne tik pasyviais stebėtojais, bet ir vyksmo dalyviais: dokumentinį liudijimą papildė A. Giniočio improvizuoti intarpai, kvietę žiūrovus čia pat dalyvauti balsavimuose, atkreipti dėmesį į vieną ar kitą deputatų pasisakymą.
Nors stenogramos tekstą skaitę aktoriai ir komandos nariai nekūrė vaidmenų, ne vienas žiūrovas atpažino subtilias užuominas į signatarų kalbos manieras ar kitas raiškos ypatybes, o kiekvieną skaitomo teksto fragmentą lydėjo jį sakiusio deputato(–ės) fotografija.
„Tikrai pasijutau kaip tą vakarą, kai aš sėdėjau prilipęs prie didžiulio šviečiančio radijo imtumo „Vega“, kažką klausiau, kažką praleidau, bet jaučiau tą įtampą ir sutelktumą. Ir labai įdomu prisiminti tas diskusijas, manieras, tuos žmones.
Tokią inscenizaciją būtinai turėtų pamatyti politikos mokslų studentai, nes čia mes pamatome viską: lūžio momentą, asmenybių ir jų rėmėjų ryšius, pradžių pradžią, kai atgimsta Nepriklausoma Lietuva“, – įspūdžiais dalinosi rašytojas, teisininkas Justinas Žilinskas.
Gali tapti renginių ciklo pradžia
Renginį vainikavo visų drauge sugiedotas Lietuvos himnas ir spontaniškai įvykęs bei istoriniu teatro bendruomenei tapęs susitikimas su V. Landsbergiu ir Ingrida Šimonyte. Smalsiausi žiūrovai, nesuskubėję skirstytis, turėjo galimybę drauge pasiklausyti prof. V. Landsbergio prisiminimų apie Lietuvai svarbų laiką.
Dokumentinio liudijimo iniciatorius režisierius A. Giniotis džiaugėsi teatro salėje gimusia vienybe, leidusia su nauju gyvybingumu ir betarpiškumu reflektuoti istoriją. Pasak kūrėjo, sudėtingame ir politinių manipuliacijų kupiname laike tai įgyja naują prasmę, o gyva teatro kalba prabyla ne tik nesenos istorijos amžininkams, bet, svarbiausia – jaunajai kartai.
„Nors šis dokumentinis liudijimas – vienas ir nepakartojamas, profesoriaus Vytauto Landsbergio paragintas neatmetu galimybės panašiai interpretuoti kitų Lietuvai įvykių stenogramas, išvystant savotišką gyvų liudijimų renginių ciklą. Pakylėjimas, kurį visi kartu patyrėme, aiškiai parodė, kad tokie susitikimai teatre – ypač reikalingi“, – apie ateities planus užsiminė vienas iš Keistuolių teatro įkūrėjų.
