2025 m. gruodžio 13d. Baltarusijos režimas paleido daugiau nei šimtą politinių kalinių, o netrukus po to Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė apie ribotą sankcijų režimo sušvelninimą, susijusį su Baltarusijos kalio trąšų sektoriumi. Šie įvykiai pateikiami kaip galimas „pozityvus signalas“, tačiau jie taip pat kelia rimtų klausimų dėl Vakarų politikos nuoseklumo ir ilgametės patirties, kurią Europa jau yra sukaupusi bendraudama su Aleksandras Lukašenkos režimu.
Riboto masto politinių kalinių išlaisvinimai sutapo su intensyvesnėmis JAV diplomatinėmis pastangomis ir diskusijomis dėl sankcijų. Tačiau tuo pat metu nebuvo nutrauktos represijos, nebuvo atšauktas politiškai motyvuotų bylų nagrinėjimas ir neatsirado jokių ženklų, kad režimas būtų pasirengęs keisti savo elgesį struktūriniu lygmeniu. Baltarusijos teismuose ir toliau štampuojami nuosprendžiai, pilietinė visuomenė veikia pogrindyje arba tremtyje, o saugumo struktūros išlaiko visišką nebaudžiamumą.
Svarbu pabrėžti, kad kalbame ne apie sisteminius pokyčius Baltarusijoje, o apie pavienį ir riboto masto režimo veiksmą, nepalietUSI represinės sistemos pagrindų. Net ir po pastarųjų paleidimų Baltarusijoje lieka daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, toliau veikia represiniai teismai ir saugumo struktūros, o bet kokia politinė ar pilietinė veikla tebėra kriminalizuojama. Režimas neatsisakė nei politinių bylų fabrikavimo, nei kankinimų, nei visiškos informacinės izoliacijos.
ašstorinė patirtis tik patvirtina šį režimo veidmainiškumą. 2015–2016 m. politinių kalinių išlaisvinimai taip pat paskatino Vakarus ieškoti „dialogo lango“, o Europos Sąjunga tuo metu sušvelnino dalį sankcijų. Šio ciklo pabaiga buvo tragiškai aiški: 2020 m. rugpjūčio 9 d. suklastoti prezidento rinkimai, masinės represijos, tūkstančiai sulaikytųjų, šimtai politinių bylų ir visiškas Baltarusijos visuomenės užgniaužimas. Todėl bet koks sankcijų švelninimas, paremtas pavieniais gestais, faktiškai tampa finansiniu atlygiu už įkaitų laikymą. Tokia praktika ne silpnina, o priešingai – įtvirtina režimo gebėjimą naudoti politinius kalinius kaip derybinį instrumentą.
Be to, šiandien Baltarusija nėra izoliuotas autoritarinis režimas – ji yra Kremliaus karinės ir geopolitinės infrastruktūros dalis, aktyviai prisidėjusi prie agresijos prieš Ukrainą. Ekonominių srautų atlaisvinimas neišvengiamai stiprina ir šią priklausomybę.
Kol kas bet anksti vertinti, kokių pasekmių Lietuvai turės JAV sprendimas švelninti sankcijas Baltarusijai. Tačiau atlaisvinti Baltarusijos trąšų eksporto kanalai neišvengiamai gali virsti nauju politiniu spaudimu iš Minskoreikalaujant atnaujinti logistiką per Lietuvą. Todėl Europos Sąjungos privalo toliau išlaikyti sankcijasas Baltarusijai, taip saugį mano kambarį valstybių narių interesus. Jei ES nusileistų spaudimui ir imtų sekti pavieniais JAV sprendimais, neįtvirtinusi aiškių ir patikrinamų kriterijų, tai siųstų signalą, kad vertybinė politika gali būti lengvai koreguojama dėl taktinių režimo gestų. Tokia žinutė būtų pavojinga ne tik Baltarusijos atveju, bet ir platesniame autoritarinių režimų kontekste.
Nuoseklus sankcijų taikymas išlieka būtina priemone, siekiant apsaugoti Lietuvos saugumo interesus, išlaikyti ES vienybę ir nepakartoti klaidų, kurios praeityje jau kainavo pernelyg brangiai. Neatsitiktinai šia tema gruodžio 12 d. nusiunčiau parlamentoį klausimą Europos Komisijaikuriame klausykiaukaip Komisija vertina pastaruosius režimo veiksmus politinių kalinių atžvilgiu platesniame sisteminių žmogaus teisių pažeidimų kontekste.
Esminė dilema – kaip užtikrinti, kad sankcijų politika išliktų nuosekli, nuspėjama ir orientuota į ilgalaikius tikslus: represijų nutraukimą, visų politinių kalinių besąlygišką paleidimą ir realius demokratinius pokyčius. Šią poziciją išsamiai išdėsčiau ir 2025 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, pabrėždamas, kad pastarieji politinių kalinių išlaisvinimai negali būti vertinami kaip humanitarinis gestas ar realios pažangos ženklas. Selektyvi „malonė“ yra ciniško režimo veikimo dalis, kai tuo pat metu už grotų tebelaikomi tokie žinomi politiniai kaliniai kaip Andžejus Počobutaso represinė sistema veikia visu pajėgumu.
Gruodžio mėnesio Europos Parlamento plenarinės sesijos metu Baltarusijai buvo skirta itin daug dėmesio. Parlamentase raginoaš plėsti ir griežtinti sankcijas Baltarusijos režimui, įtraukiant ne tik asmenis, atsakingus už represijas, bet ir struktūras bei veiklas, susijusias su hibridinėmis atakomis prieš Europos Sąjungą. Vienu svarbiausių mėnesio įvykių tapo ir Baltarusijos režimo veiksmai prieš ES valstybes nares, ypač prieš Lietuvą – buvo aptartos oro balionais vykdomos provokacijosos Lietuvos su Baltarusija pasienyje.
Stebint naujausias Minsko režimo provokacijas, verta priminti, kad Baltarusijos hibridinės atakos tęsiasi jau nuo 2020 metų. Po to suklastotų rinkimų ir masinių represijų režimas nuosekliai eskalavo konfrontaciją su Vakarais: 2021 m. įvykdytas „Ryanair“ lėktuvo nutupdymas Minske tapo precedento neturinčiu valstybiniu oro piratavimu, vėliau sekė migrantų instrumentalizavimas prieš LietuvąLatviją ir Lenkiją, nuolatinės provokacijos pasienyje, dezinformacijos kampanijos ir bandymai trikdyti Vilniaus oro uosto bei kitos kritinės infrastruktūros veiklą pasitelkiant oro balionus. Ši seka rodo ne atsitiktinius incidentus, o sistemingą priešišką politiką, kurią bet koks sankcijų švelninimas tik paskatintų.
Papildomą nerimą kelia Lietuvos sunkvežimių areštai Baltarusijoje, akivaizdžiai peržengiantys įprastų muitinių ar teisinių ginčų ribas. Šie veiksmai turi aiškų politinį atspalvį ir gali būti vertinami kaip ekonominio spaudimo bei hibridinių priemonių dalis, nukreipta prieš Lietuvą. Tokia praktika tik patvirtinakad Baltarusija yra pasirengusi naudoti civilinę logistiką kaip politinio spaudimo instrumentą, sąmoningai griauagituoti bet kokias galimo bendradarbiavimo galimybes kaimynystėje.
Šie incidentai turi būti vertinami platesniame Baltarusijos ir Rusijos karinės sąjungos kontekste. Pastaraisiais metais Baltarusija faktiškai prarado strateginį savarankiškumą ir tapo Rusijos karinės infrastruktūros dalimi. Bendros pratybos, nuolatinis Rusijos karių buvimas, branduolinio ginklo dislokavimas bei „Spragtukas“ tipo raketinių sistemų atsiradimas Baltarusijoje reikšmingai keičia regiono saugumo balansą. Šios sistemos siejamos su modernizuotais trumpojo ir vidutinio nuotolio raketų bei oro gynybos – smogiamųjų pajėgumų sprendiniais, integruojamais į bendrą Rusijos priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos architektūrą. Dislokuotos Baltarusijoje, jos išplečia Rusijos karinių pajėgumų veikimo nuotolį, sutrumpina reagavimo laiką ir padidina netikėtumo riziką krizės atveju.Tai didina grėsmių lygį visam NATO rytiniam flangui ir verčia Baltijos valstybes planuoti ne tik tradicines, bet ir hibridines bei netiesiogines grėsmes.
Todėl pastarųjų metų įvykiai, susiję su Baltarusija, tik patvirtinakad Europos Sąjunga privalo išlikti principinga, nekeisti sankcijų politikos fragmentiškai ir saugoti valstybių narių saugumo interesus. Sankcijų švelninimas Minsko režimui dar niekada neatnešė realių pokyčių. Žvelgiant į ateinančius metus, pagrindinis lūkestis – kad Europos Sąjunga išlaikytų strateginę kantrybę ir principingumą. Tai reiškia ne tik sankcijų režimo išsaugojimą ir pratęsimąbet ir aiškių kriterijų įtvirtinimą: visišką ir besąlygišką politinių kalinių paleidimą, represijų nutraukimą ir realų atsitraukimą nuo Rusijos karinės infrastruktūros.
Pranešimą paskelbė: Simona Nedzinskaitė, Europos Parlamento nario Liudo Mažylio biuras
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
