Spalio 27-30 dienomis Jerevane vyko Rytų partnerystės parlamentinės asamblėjos sesija. Kaip įprasta, darbas vyko frakcijose, komitetuose ir plenariniuose posėdžiuose – savotiškai atkartojo Europos Parlamento „mini modelį“. Dalyviai diskutavo aktualiausius regiono klausimus, dalijosi patirtimi ir aptarė bendrus iššūkius. Programoje netrūko susitikimų su Armėnijoje reziduojančiais ES bei valstybių narių ambasadoriais – tai suteikė platesnį geopolitinį kontekstą ir leido aiškiau suprasti Europos buvimą šiame jautriame regione.
Energetikos komitetas
Energetinis saugumas šiandien tapo neatsiejama nacionalinio ir kolektyvinio saugumo dalimi. Rytų partnerystės šalys šią realybę išgyvena kasdien – jų energetikos sistemos lieka geopolitinių konfrontacijų priešakyje. Rusijos agresija prieš Ukrainą ir nuolatinės manipuliacijos dujų bei elektros tiekimu parodė, kaip energetinė priklausomybė gali būti paversta ginklu prieš suverenitetą ir stabilumą. Bendra Ukrainos ir Moldovos patirtis liudija: tik stipresnis energetinis susijungimas su Europa gali tapti patikimu skydu.
Todėl komiteto svarstyti dokumentai ir priimtos pataisos aiškiai pabrėžė, kad saugumas prasideda nuo jungčių. Sinchronizacija su Europos tinklais, investicijos į tarpvalstybinę infrastruktūrą, skaidrus valdymas, kibernetinis saugumas ir koordinuotas reagavimas į krizes – tai strateginiai prioritetai, o ne techninės detalės. Kuo stipresnis Rytų partnerystės šalių energetinis savarankiškumas, tuo saugesnė Europa.
Rezoliucijos
Asamblėjos metu buvo priimtos keturios rezoliucijos. Taip pat, Ukrainos delegacija papildomai pateikė pasiūlymą rezoliucijai dėl derybinių klasterių atidarymo Moldovai ir pačiai Ukrainai – žingsnio, priartinančio šias šalis prie ES integracijos, kuri irgi buvo priimta.
Diskusijos atskleidė ir bendrystę, ir skirtumus tarp šešių Rytų kaimynystės valstybių. Moldovoje matomas realus progresas. Ukraina ruošiasi sunkiai žiemai ir vis dar gyvena karo tęstinumo sąlygomis. Sakartvelo vyriausybė delegacijos neatsiuntė, tačiau pažymėtas pozityvus proveržis Armėnijos ir Azerbaidžano santykiuose – nors Azerbaidžano delegacijos taip pat nebuvo.
Armėnijos dabartis ir iššūkiai
Asamblėjos diskusijose daug dėmesio skirta ir pačios Armėnijos „einamosioms“ problemoms. Dabartinio premjero Nikolo Pašiniano pristatoma „realios Armėnijos“ idėja grindžiama pragmatizmu – valstybės plėtra ir stiprinimu esamose sienose dabartinėje geopolitinėje realybėje. Tačiau ar toks požiūris gali būti priimtinas visiems? Atrodo, kad jis smarkiai sujudina visą armėnų tautinę savivoką. Pasigirsta balsų, kvestionuojančių demokratinę Armėnijos ateitį. Jautrios temos – pabėgėliai iš Arcacho (Kalnų Karabacho) bei kalinių Azerbaidžane likimas – nuolat sugrąžina dėmesį į vidaus politikos jautrumą.
Simboliškai galima sakyti, jog tai – Armėnija be Ararato, be jūros, kuria kadaise, pasak legendos, atplaukė Nojaus laivas, ir be Arcacho (Kalnų Karabacho), iš kurio tūkstančiai ten gyvenusių armėnų per kelias dienas tapo politiniais pabėgėliais. Opozicija kelia konceptualius klausimus dėl valstybės santykio su religiniais lyderiais – trys vyskupai šiuo metu yra sulaikyti. Be to, reikia nepamiršti, kad armėnų diaspora išsibarsčiusi po visą pasaulį. Tai įtakinga ir dažnai pasiturinti bendruomenė, kurios narių skaičius maždaug dvigubai daugiau nei „realios Armėnijos“ gyventojų. Tad natūralu, kad tautinės savivokos pokyčiai gali kelti ir prieštaringas emocijas.
Armėnijos santykiai su Rusija išlieka sudėtingi: pasitikėjimo rusais nebeliko, tačiau fiziškai jie dar nėra iš čia visiškai pasitraukę, o politiniame spektre esama ir atvirai prorusiškų jėgų. Neramina, kad 2026-ųjų rinkimuose Rusija bandys įvairius, jų gerai įvaldytus, poveikio instrumentus. Asamblėjoje daugybę kartų buvo minimas pastarųjų Moldovos rinkimų atvejis. Moldavams pavyko atsispirti beprecedentiniam Rusijos spaudimui, jie išsirinko proeuropietišką parlamentą. Bet neabejotinai, rusai bandys tą patį ir Armėnijoje.
ES „buvimas“ ir investicijos
ES buvimas regione neapsiriboja deklaracijomis – jis matomas konkrečiais darbais, investicijomis ir partneryste, kurios prisideda prie energetikos, transporto, miesto infrastruktūros ir verslo plėtros. Armėnijoje ši parama įgauna realią formą per įvairius projektus, kurie ne tik modernizuoja infrastruktūrą, bet ir stiprina šalies atsparumą, skatina ekonomikos augimą bei gerina gyvenimo kokybę miestų ir kaimo bendruomenėse.
Pavyzdžiui, energetikos srityje vyksta Armėnijos–Sakartvelo elektros jungties projektas (Europos Investicijų Bankas, EIB) – strateginis projektas, jungiantis Armėnijos elektros tinklus su Sakartvelu ir didinantis regiono energetinį saugumą. Transporto infrastruktūra taip pat modernizuojama: „North–South Road Corridor Investment Program“ Sisian–Kajaran ruože (~85 mln. eurų, EIB) įrengti nauji keliai su 9 tuneliais ir 27 tiltais, o urbanistinė plėtra apima Gyumri miesto atnaujinimo projektą („Gyumri Urban Development“, ES grantai), kuriame gerinamas energinis efektyvumas, renovuojami viešieji pastatai ir modernizuojami apšvietimo tinklai.
Kitas svarbus žingsnis – vandens tiekimo ir nuotekų tinklų modernizavimas Jerevane, Giumri ir Vanadzore (EIB + ES grantai), leidžiantis atnaujinti kelis šimtus kilometrų vamzdynų, sumažinti vandens nuostolius ir pagerinti sanitariją. Kaimo ir žemės ūkio sektorius stiprinamas ENPARD programos (~26 mln. eurų, ES) parama, remiančia žemės ūkį, kaimo infrastruktūrą ir kooperatyvus. Viešojo transporto tinklas modernizuojamas Jerevano metro projekte (EBRD + ES grantai), užtikrinant patogesnį ir efektyvesnį keleivinio transporto aptarnavimą.
Visa tai įsikomponuoja į Global Gateway iniciatyvą – ilgalaikį ES investicijų paketą, apimantį transporto, energetikos ir skaitmeninės infrastruktūros projektus regione, papildomai įgyvendinant Armėnijos atsparumo ir augimo projektą, skatinantį reformas prekybos, transporto, energetikos ir kitose pagrindinėse srityse, kuriose taikomas vizų liberalizavimo dialogas, ir skirta daugiau nei 200 mln. eurų investicijų.
Simboliška, kad į šių metų renginį atvyko du Turkijos parlamento nariai – per dešimtmečius tai būtų buvę neįsivaizduojama. Prisimintina, kaip buvęs Turkijos premjeras Suleimanas Demirelis sakė: „Santykių su Armėnija užmezgimas – niekada“. O dabar Turkija jau svarsto investicijų galimybes, kurios būtų reikšmingos ir Armėnijai.
Armėnijos ir Azerbaidžano santykių dinamika
Šiuo metu stebimas palyginti ramus laikotarpis – taika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano suteikė atokvėpį: neskamba šūviai, nebekrenta sviediniai, nežūsta žmonės. Tai vienas iš pozityvių ženklų po dešimtmečius trukusių karinių įtampų. Vienas pagrindinių iššūkių – vadinamasis Zangezūro koridorius, apie 40 km ilgio ruožas per pietų Armėniją, jungiantis Azerbaidžano žemyninę dalį su Nachičevanės eksklavu. Nors Baku šį projektą laiko strateginiu tranzitu, Jerevanas pabrėžia valstybės suvereniteto apsaugą.
Diskusijose svarstomi keli modeliai – nuo „Kaliningrado modelio“, kur tranzitas vyksta be pasienio patikrų, bet kelias lieka armėniškas, iki abipusio kompromiso, kai tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas turi laisvą judėjimą, tačiau be eksteritorialumo. Nuo 2003 m. Rusijos piliečiai kerta Lietuvos teritoriją specialiais traukiniais, tiesa, privalo deklaruoti savo tapatybę, o tai gali būti prilyginta savotiškam „tranzitinės vizos“ analogui. Rusiškos prekės vežamos be muitų. Panaši schema gali tapti orientyru ir regione, leidžianti derinti laisvą judėjimą su suvereniteto apsauga. Taip pat svarstomas Arazos maršrutas per Iraną, leidžiantis Baku apeiti Armėniją. Vis dėlto kiekvienas variantas turi savo geopolitines kliūtis – įtaką lemia Irano, Rusijos ir Turkijos interesai bei vidaus politinis pasipriešinimas Armėnijoje. Nepaisant to, nutilę šūviai suteikia erdvės diplomatinėms alternatyvoms.
Šio konteksto fone akivaizdu, kad kiekvienas iš galimų modelių turi savo iššūkių. Armėnijoje – stiprus vidaus politinis pasipriešinimas: bet koks susitarimas dėl „koridoriaus“ laikomas rizika valstybingumui. Azerbaidžane – lūkesčiai po karinės pergalės, todėl bet koks lankstumas gali būti suprastas kaip silpnumas. Iranas kategoriškai priešinasi bet kokiam eksteritorialiam keliui per Armėniją, o Rusija, formaliai išlikdama proceso garante, šiandien pati ieško savo vaidmens tarp prarandamų įtakų. Šioje situacijoje Pietų Kaukaze ir platesniu mastu ryškėja „įmūrytų“ sienų problema, kuri stabo fizinius ryšius. Jeigu jas pavyktų „sugriauti“, Europa priartėtų prie regiono, o ryšiai su Centrine Azija palengvėtų.
Pranešimą paskelbė: Gintarė Labotakytė Domarkienė, Europos Parlamento nario Liudo Mažylio biuras
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
