Jau 23 metus Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate dirbanti pareigūnė Giedrė Šiaulienė prisipažįsta, jog sūnaus pasirinkimas tapti pareigūnu ją nustebino, bet kartu suteikė daug džiaugsmo ir pasididžiavimo.
Įkvėptas mamos, Deividas Šiaulys prieš beveik dvejus metus pasirinko policijos pareigūno kelią ir teigia dėl to nesigailintis. „Nuo mažens domėjausi policijos veikla. Pamenu kaip vaikystėje tekdavo mamos darbe laukti, kol vyksime namo. Žavėjo, jog šiame darbe nėra monotonijos. Nusprendžiau išbandyti pats ir savo sprendimu nesigailiu“, – pasakoja jis.
Šiuo metu abu šeimos nariai dirba Kauno apskr. VPK Kelių policijos skyriuje, to paties poskyrio skirtinguose ekipažuose. „Tikrai susimasčiau dėl sprendimo, kelias dienas svarsčiau, galvojau. Bet kartu su vyru šį sūnaus sprendimą palaikėme ir palaikome bei nuoširdžiai džiaugiamės ir didžiuojamės“, – sako G. Šiaulienė.
Pareigūnė prisimena, jog kai pati rinkosi šią profesiją, artimųjų rate nebuvo nė vieno pareigūno. „Artimųjų rate nebuvo nei vieno policijos pareigūno, bet visada jaučiau norą padėti žmonėms, kai juos ištinka nelaimė, bėda“, – dalijasi G. Šiaulienė.
Pasak jos, policijos pareigūnų vaikų kasdienybė dažnai kitokia – tenka ilgiau pabūti darželyje, laukti tėvų, kurie dėl skubių iškvietimų vėluoja.
„Emociškai ir fiziškai – tai yra labai sunkus darbas. Atsisveikini su šeima, išeini į darbą ir net nepagalvoji, kad gali į namus nebegrįžti. Štai kiek daugiau nei prieš savaitę gavome pranešimą, jog pastebėtas galimai neblaivus vairuotojas. Atvykome su įjungtais švyturėliais, per garsiakalbį ne kartą prašėme sustoti ir galiausiai galimai neblaivus vairuotojas pradėjo važiuoti tiesiai į mūsų tarnybinį automobilį. Jei nebūtume pasitraukę, šio pokalbio greičiausiai jau nebūtų. Visa laimė, jog nekliudė einančių pėsčiųjų. Sustabdėme jį ir įtarimai pasitvirtino – vairuotojui nustatėme sunkų girtumo laipsnį, daugiau nei 3 promiles. Greičiai buvo nemaži, priminė serialą „Kobra 11“, – pasakoja pareigūnė.
Per daugiau nei du dešimtmečius darbo Giedrei teko patirti įvairiausių situacijų – nuo pavojingų iškvietimų iki sužalojimų. „Į mane skriejo peiliai, kirviai, teko tvardyti neadekvačius asmenis, teko patirti ir sužalojimų, tačiau svarbiausia, kad šie įvykiai pasekmių nepaliko, tik prisiminimus“, – sako ji.
Nors darbo temos namuose dažnos, šeima tai priima kaip galimybę augti ir mokytis vienas iš kito. „Nėra nei vienos dienos, kad nesusiskambintume. Pasidaliname darbo situacijomis, diskutuojame, analizuojame, vienas kitam patariame. Dirbame tame pačiame poskyryje, bet skirtingose pogrupiuose bei skirtingose ekipažuose. Ir be darbo turime bendrų veiklų – pažaidžiame krepšinį, tinklinį, kartu pasiėmę jaunesniąją sesę leidžiamės pasivažinėti dviračiais“, – sako Deividas.
„Vaikus auklėjau ir auklėju, jog užaugtų tokiais žmonėmis ir elgtųsi su kitais taip, kaip norėtų, jog su jais būtų elgiamasi. Nuolat sakau, kad žmogui visada reikia ištiesti pagalbos ranką. Mamos dieną, jei nedirbu, visada praleidžiame turiningai – išeiname į miestą, aplankome kokį objektą, papietaujame. Seniau būdavo, jog vyras nuperka gėlių ir duoda vaikams įteikti, o dabar būna ir be progos sūnus atveža gėlių“, – dalijasi G. Šiaulienė.
„Džiaugiuosi ir branginu, kad turiu tokią mamą“, – priduria D. Šiaulys.
