Pastaruoju metu skiriama vis daugiau dėmesio moksleivių emocinei ir psichologinei savijautai mokykloje, tačiau neretai tai supaprastinama iki vieno lūkesčio – kad vaikai nepatirtų neigiamų emocijų. Vis dėlto, švietimo specialistai atkreipia dėmesį, kad nereikėtų susifokusuoti vien į tai.
Iššūkiai mokymosi procese, konfliktai ir iš to kylančios neigiamos emocijos yra neišvengiama augimo dalis, sako kelis dešimtmečius patirties švietime turinti Vilniaus humanistinės mokyklos (VHM) direktorė Sonata Petraitienė.
„Mokymosi procese kylančios neigiamos emocijos nebūtinai yra ženklas, kad kažkas su vaiku ar mokykla negerai. Tai yra įprasta ir net reikalinga mokymosi proceso dalis – juk suprantama, kad išėję iš komforto zonos jausimės nepatogiai, bet tik tai žmogų veda pirmyn. Todėl reikėtų stengtis ne apsaugoti vaiką nuo neigiamų emocijų mokantis, bet sukurti saugią erdvę, kur jis galėtų tas emocijas išgyventi, iš jų pasimokyti ir paaugti“, – sako S. Petraitienė.
Perdėtas tėvų lūkestis
Mokyklos direktorė pažymi, kad tėvų lūkesčiai mokyklai dažnai svyruoja tarp dviejų kraštutinumų. Vieni tikisi, kad mokykla pirmiausia užtikrins gerą vaiko savijautą, ir kartais tai supranta kaip lengvą, „neįpareigojantį“ mokymąsi. Kiti akcentuoja tik rezultatus – pažymius, pasiekimus, konkursus, nekreipdami dėmesio į emocinį foną.
„Būna tėvų, kuriems nesvarbu, kaip vaikas mokysis, svarbu, kad jis gerai jaustųsi. Tai yra klaidingas požiūris todėl, kad pirmoje, antroje klasėje jie dar nori, kad vaikas gerai jaustųsi, o trečioje klasėje staiga to nebepakanka ir tėvai formuoja naują užsakymą – kur rezultatai?
Natūralu, kad tobulėjimo procese gali kilti sunkumų, o dėl jų – ir neigiamų emocijų. Tačiau to bijoti tikrai nereikia. Emociškai stabilus, savimi pasitikintis ir su nemaloniomis emocijomis gebantis tvarkytis vaikas mokosi geriau, išsiugdo tvarią motyvaciją ir psichologinį atsparumą“, – sako S. Petraitienė.
Anot jos, mokykloje svarbu didelį dėmesį skirti emocinio intelekto, savivertės ir santykio su kitu ugdymui. Vaikai turėtų mokytis psichologijos, geriau pažinti save – atpažinti mąstymo klaidas ir keisti savidestruktyvius įsitikinimus.
Mokymasis – ėjimas už komforto ribų
Anot S. Petraitienės, reali mokinio pažanga atsiranda tuomet, kai mokykla kelia lūkesčius, bet kartu padeda vaikui išmokti tvarkytis su emocijomis, kurias tie lūkesčiai natūraliai sukelia. Tokį balansą, pasak jos, padeda užtikrinti humanistinis požiūris į ugdymą, apie kurį sklando nemažai gandų ir susiduriama su keliais įsisenėjusiais stereotipais – esą humanistinės krypties mokykloje mokytis lengviau arba net nereikia, ar kad humanistinės mokyklos skirtos tik vaikams, turintiems elgesio ar raidos sunkumų.
„Iš tiesų humanistinis ugdymas remiasi prielaida, kad ugdyti žmogų yra sudėtinga ir atsakinga užduotis, o tikrasis augimas vyksta per pastangą, atkaklumą ir nuoseklią, sąmoningą veiklą. Humanistinė filosofija šiuo atveju yra pagrindas, kuriuo vadovaujantis orientuojamasi į kiekvieno vaiko unikalumo ir potencialo atrakinimą ir auginimą, nepriklausomai nuo jo startinio taško“, – teigia VHM direktorė S. Petraitienė.
Ji pažymi, kad humanistinė filosofija ugdyme remiasi požiūriu, jog žmogus iš prigimties yra geras, turintis vidinį augimo impulsą, o mokymasis yra kelias jo autentiškai savasčiai atrasti. Todėl mokykla turėtų būti ne nuolatinio komforto vieta, bet saugi erdvė augti – patirti tiek laimėjimus, tiek susidurti su iššūkiais, klysti ir mokytis iš klaidų.
„Mokymasis reiškia ėjimą už komforto ribų, todėl normalu, kad procese kyla įtampa, baimė ar nusivylimas. Humanistinis ugdymas padeda vaikui suprasti šiuos jausmus, juos įvardyti ir paversti augimo medžiaga, o ne priežastimi pasitraukti ar slėptis“, – pažymi švietimo ekspertė.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
