Motinos meilės galia

Aš vis dar verkiu, kai išgirstu tą gražią dainą Mamma, kurią atlieka Claudio Villa.

Augdama mažoje saloje Italijos centre, prisimenu kasdienes savo motinos maldas ir visus jos paaukojimus. Tie pavyzdžiai visada mane lydėjo. Jie vis dar yra mano kasdienė atrama ir stiprybė.

Šiandien bažnyčioje taip pat verkiau, giedodama Ave Maria. Mano mylima mama Margherita mirė 90-ųjų pradžioje, ir nors jos nėra su manimi fiziškai, ji yra čia, mano širdyje, palaikydama ir vesdama mane iš aukštybių. Ji buvo mano dvasinė vadovė nuo tada, kai gimė mano pirmoji mergaitė, kurią taip pat pavadinau Margherita.

Man visada patiko mano motinos vardas, kuris itališkai reiškia gėlę, anglų kalboje žinomą kaip „Daisy” (Ramunė).

Būtent per tą labai sunkų nėštumą mano mama pirmą kartą atėjo pas mane. Ji kalbėjo su manimi ir aš ją pažinau, kai ji įėjo į mano kambarį. Aš užuodžiau jos kvepalus. Jai patiko Vele Al Vento aromatas, ir taip aš žinojau, kad ji yra čia dėl manęs.

Būti beveik 40 metų ir lauktis pirmojo kūdikio buvo baisu. Turėjau daug medicininių problemų. Tai buvo sunkus metas ir man labai reikėjo jos, ir ji buvo šalia manęs ir visada mane nuramino, kad laukiuosi gražios mergaitės.

Taip, man nereikėjo ultragarso, kad tai patvirtinčiau, ji man jau tai pasakė! Kai laikiau savo džiaugsmo kupetą, mano pirmieji žodžiai buvo: „Grazie Mamma per la mia piccola Margherita,„, reiškiantys „Ačiū Mama už šią nuostabią gėlę.”

Mano mama visada buvo mano didžiausia mokytoja, užuojautos, meilės ir bebaimiškumo. Meilė yra saldi kaip gėlė. Ji man sakydavo: „Maria, tu negali išgelbėti viso pasaulio.” Tuo tarpu jos pavyzdys įrodė, kad ji pati padarė viską, kad išgelbėtų visus!

Prisimenu savo motinos maldas ir jos visada mane lydėjo. Jos įsikibo į mane visą mano gyvenimą. ~ Abraham Lincoln

Prisimenu, kaip ji kiekvieną rytą anksti keldavosi, kad apeitų apylinkes ir pažiūrėtų, kam reikia papildomos pagalbos. Tuo metu mūsų saloje nebuvo jokios ligoninės ar klinikos, ir mano mama visada būdavo šalia, kad pažiūrėtų, kam reikia vaistų, karšto aliejaus įtrynimo ar penicilino injekcijų nuo bronchito.

Jei kas nors gimdė ir nespėjo laiku atvykti akušerė, ji visada būdavo šalia, kad padėtų. Jei kas nors mirdavo, ji būdavo su šeima, melsdavosi visą naktį ir teikdavo maisto krepšius gedinčioms šeimoms.

Mano vaikystė man primena klasikinį TV serialą The Waltons. Mes nuolat turėdavome kitų šeimų, susigrūdusių į mūsų namus sunkiais laikais, kad gyventume kartu, kovotume, juoktumėmės, atsistotume ant kojų ir vėl iškeliautume į pasaulį. Kiekvieną kartą išmokdavau būti stipri akistatoje su bėdomis, nes mano mama niekada neleisdavo man nusiminti ar pasiduoti.

Kiekvieną kartą išmokdavau turėti vilties, turėti tikėjimo, stebėdama jos kasdienius maldos ritualus, tikėjimą. Kiekvieną kartą išmokdavau disciplinos, nes nesvarbu, ką gyvenimas jai atnešdavo, ji visada turėdavo disciplinos atsikelti, eiti į priekį, eiti į darbą ir padėti kitiems. Kiekvieną kartą išmokdavau, kad nesvarbu, kaip kiti žmonės, net mūsų pačių šeima ar vaikai mus įskaudina, ji visada rasdavo atleidimą.

Jokia kalba negali išreikšti motinos meilės galios, grožio, herojiškumo ir didybės. Ji nesitraukia ten, kur žmogus bailiai traukiasi, ir stiprėja ten, kur žmogus alpsta ~ Edwin Hubbell Chapin

Ji mane išmokė ateiti su meile, su tikėjimu, su viltimi, kad rytojus bus geresnis. Iki šių dienų jos meilingų maldų prisiminimas mane vis dar neša.

Ankstyvaisiais pilnametystės metais vienu metu dirbau gana naują darbą ir nerimavau dėl sutarimo su savo bendradarbiais. Mano mama nebuvo didelė komplimentų mėgėja, todėl jos žodžiai prieš man išvykstant į darbą pirmąją dieną mane nustebino:

„Maria, tiesiog būk savimi. Būk darbštus žmogus, kuris nuolat stengiasi, žmogus, kuris niekada nepasiduoda, tas, kuris bando ir vėl bando padaryti viską teisingai. Būk žmogus, kuriuo aš visada tave pažinojau.„

Aš vis dar klestu iš šių žodžių kiekvieną dieną ir to paties mokau savo mergaites. Tikiuosi, kad vieną dieną jos mane įvertins ir prisimins taip pat.