„Pietinia kronikas“ – vienas populiariausių lietuvių literatūros kūrinių, o jo ekranizacija tapo žiūrimiausiu filmu nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Akivaizdu, kad paauglio vaikino ir jo gyvento laiko istoriją šiaulietiškai pasakojantis romanas peržengė literatūros ribas ir tapo reiškiniu.
Šiandien „Pietinia kronikas“ pagaliau turi tęsinį – rašytojas Rimantas Kmita pristato naują romaną „Editas kompleksas. Normalūs žmones nesišypsa“. Tik šįkart savo istorijos versiją pasakoja Edita, mergina iš Pietinia.
Ko tikėtis skaitytojams, praėjus beveik dešimtmečiui nuo „Pietinia kronikas“ pasirodymo? Rimantas Kmita užbėga už akių ir atsako į visus klausimus, kurie jums kils dar prieš atsiverčiant romaną „Editas kompleksas“.
Beje, jau gruodžio 12 d. 18 val. kviečiame į pirmąjį romano pristatymą Šiaulių dramos teatre, o gruodžio 15 d. 19 val. Skalvijos kino centre Vilniuje.
– Ar „Editas kompleksas“ yra „Pietinia kronikas“ tęsinys?
– Priklauso, ko laukiam iš tęsinio. Jei įdomu, kaip susiklostė Mindei ar Rimantui, siužeto pratęsimo nesitikėkit.
Niekada nesvarsčiau tęsti istorijos, iškart žinojau, kad pasakosiu iš kito personažo perspektyvos.
Geriausiai šiuo atveju tiktų toks nerangus lietuviškas žodis plėtinys. Kine tai būtų vadinama spin-off.
Man įdomu į tą patį laiką pažvelgti kitų veikėjų akimis. „Editas kompleksas“ prasidėjo nuo minties, kad panos tą laiką išgyveno visai kitaip.
Taip Edita tapo pagrindine romano veikėja.
– Kodėl būtent Edita? Ar nebaisu pasakoti istoriją iš moteriškos perspektyvos?
– Nesvarsčiau apie kitus personažus, nes Edita man visą laiką išsiskyrė iš kitų.
Atrodė žiauriai užsiparinus, niūri, nelaiminga, tad norėjau suprasti, kodėl.
Nežinau, kodėl dramaturgų ar scenaristų niekad neklausia, kodėl jų veikėjai ne tik vyrai, o štai rašytojams reikia teisintis.
Mane visą gyvenimą supa moterys – augau be tėvo, studijavau filologiją, kur susirenka absoliuti dauguma merginų, o vėliau ir darbo kolektyvai buvo moteriški.
Jeigu reikėtų pasakyti, kas gyvenime darė man įtaką ir pakeitė, tai buvo moterys – mama, močiutė, mamos sesuo.
Aišku, kai pradedi rašyti, viskas pasirodo kitaip. Turbūt bijojau ir visus tuos metus atidėliojau Editos istoriją – parašiau keletą kitų knygų, nuveikiau dar kai ką.
Nors prisiskaičiau visokių psichologinių knygų, viskas atrodė labai teoriškai ir rašydamas nuolat sukau galvą, ar moterys taip mąsto, ar ne.
Didysis lūžis įvyko, kai Editos istoriją papasakojau režisierei Eglei Vertelytei. Išgirdusi mano sumanymą, Eglė pasakė, kad tai jos ir jos draugių istorija.
Galutinai parašyti „Editas kompleksą“ apsisprendžiau „Pietinia kronikas“ filmavimo aikštelėje.
Į filmavimus prisirinkdavo daugybė žmonių, kurių istorijos ir ypatinga aikštelės atmosfera kažką manyje pabudino.
Ypač BIX koncerto filmavimas Šiaulių dailės galerijoje. Kadangi bijojau, tai pirmiausiai Edita pasirodė teatro scenoje – Šiaulių dramos teatre rodomas spektaklis „Šok, Edita, šok“.
Kai dirbome su Editos vaidmenį sukūrusia Vaidile Juozaityte, jau minėta Egle ir choreografe Airida Gudaite, buvo svarbu girdėti, kaip jos priima kai kurias situacijas, kas joms atpažįstama.
– Filmas „Pietinia kronikas“ sumušė visus įmanomus rekordus Lietuvoje, kilo didžiulė susidomėjimo banga, tad skaitytojų lūkesčiai naujai istorijai dar labiau išaugo. Ar nebuvo sunku susitvarkyti su tais lūkesčiais?
– Suprantu, kad kiekviena knyga turi skirtingą sėkmės kelią, bet, žinoma, visiškai atsiriboti nuo lūkesčių neįmanoma.
Galbūt atlaikyti lūkesčių svorį man padeda tai, kad daug negalvoju apie literatūros profesionalų bendruomenę, matau, kaip tai spaudžia kai kuriuos kolegas.
Vienas didesnių komplimentų – kai išgirstu, kad knygą su malonumu perskaitė žmogus, kuris paprastai neskaito.
Dėstydamas kūrybinį rašymą, mokausi pasižiūrėti į savo tekstus iš šono, skaitytojų akimis – tai irgi padeda nujausti, kaip ir kas priims kūrinį.
Gal dėl to man įdomus ir teatras, nes teatro salėje čia ir dabar matau, kaip reaguoja žmonės.
Kūryboje man svarbiausia galimybė dalytis bendromis istorijomis, kalbėtis apie bendras temas ir problemas, o saviraiškos visados užtenka.
Daugiau nuotraukų (3) G.Kavaliauskaitės nuotr. Malonu, kad žmonės laukia ir nori daugiau.
Manau, nemažai skaitytojų taip laukia „Editas komplekso“, nes nori gerai pažįstamo dalyko, bet tuo pačiu ir kažko naujo.
Taip veikia žmonių psichologija – norim dar vieno to paties torto ar tos pačios picos gabalėlio, tik kad būtų šiek tiek geriau arba dar kaip nors nustebintų.
– Apie tą šiek tiek kitokį picos gabalėlio skonį. „Pietinia kronikas“ pasakojai apie Rimanto kelią per literatūrą, „Editas komplekse“ svarbią dalį užima kinas. To meto išskirtinis reiškinys – videonuoma, kur dirba Edita. Ir pasaulį ji suvokia per filmus – iš pradžių gal naiviai, po to pamato, kad gyvenimas visai ne filmas. Kodėl kinas užima tokią svarbią vietą naujame romane?
– Visada rašau apie laiką. Apie 90-uosius daug kas šnekėta ir apšnekėta, tad ieškojau medžiagos, kas dar nebūtų nudrožta.
O videonuoma buvo išskirtinis reiškinys. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais pasirodė filmai iš Vakarų ir mums jie atvėrė visiškai kitokį pasaulį.
Tuo metu mums svarbiausia buvo net ne tai, ką jie pasakojo, o kaip jie buvo padaryti.
Juos ir pamatyti nebuvo taip paprasta – reikėjo žinoti ne tik, kur gauti tų kasečių, bet ir ką gauti.
Tiesiog nebuvo informacijos.
Tie filmai formavo mūsų žvilgsnį į pasaulį – kaip matai santykius, kaip įsivaizduoji meilę ir ko nori iš gyvenimo. Edita žiūrėdama filmus jaučiasi saugiai, ji gali juos kontroliuoti, sustabdyti, atsukti atgal, peržiūrėti dar kartą, jeigu ko nesuprato. Gyvenime jai to labai trūksta.
– Pameni, kokie filmai tau tuo metu padarė labai stiprų įspūdį?
– Labai laukdavau filmų su Jimu Carrey‘iu. Buvau gal penkiolikos, tad ir koviniai filmai užkaitindavo kraują.
– O kaip filmas „Purvini šokiai“ tapo „Editas komplekso“ raktu?
– Tuo metu norėjome pasivyti pasaulį ir stengėmės tiek daug pamatyti. Net 20 metų senumo filmai mums buvo visiška naujiena.
Rašydamas peržiūrėjau daug filmų, nes ieškojau romantinės istorijos, su kuria Editai būtų lengva tapatintis.
„Purvini šokiai“ toli gražu nėra kinematografijos stebuklas, bet labai gerai atspindi laiką.
Tarkim, pagrindinis aktorius Patrickas Swayze‘as buvo išrinktas gražiausiu Amerikos vyru.
Šis filmas gerai parodo, kaip tuo metu Vakarų žmonės matė pasaulį, kas jiems buvo gražu.
O mus visos tos mados pasiekdavo šiek tiek vėliau. Kai rinkau istorijas ir šnekėjausi su savo kartos ar truputį vyresnėmis moterimis iš Pietinio, dalis jų pasakojo, kad filmai buvo vienintelis būdas susikurti alternatyvų, gražesnį pasaulį.
Tuo metu nelabai galėjai svajoti, kad kada nors ištrūksi iš Pietinia, apskritai išvažiuosi iš Šiaulių, tad „Purvini šokiai“, man atrodo, labai tinka išlaisvinti svajones.
Po to šis filmas labai natūraliai persipynė su Editos istorija.
– Atsakymų, kas dedasi su jausmais, su ja pačia, Edita ieško filmuose. Daug kalbi apie jausmus, net obsesyvią meilę. Ar sunku pasakoti apie tai, kas prieš daugiau nei 30 metų buvo sunkiai apčiuopiama – žmonės jautė, kad su jais kažkas vyksta, bet nesuprato arba nemokėjo to apibrėžti?
– Tuo metu psichologija pas mus dar tik radosi. Tiksliau žurnalai turėjo labai madingas populiariosios psichologijos skiltis.
Bet, jei lyginsime su dabartiniais paaugliais, kurie apie save kalba psichoanalitinėmis sąvokomis, mus skyrė šviesmečiai.
Niekaip nebūčiau patikėjęs, kad apie santykius su tėvais galima kalbėti ne buitiniame lygmenyje, bet analizuoti juos kaip savo problemų priežastis.
Būtent dėl to mums reikėjo filmų, kad suprastume save per vaizdinius, siužetus ir personažų patirtis.
Neturėjome, kas mums patartų. Ir Edita neturi draugių, kurios galėtų paaiškinti, kas su ja dedasi.
Nebent besiremdamos savo pavyzdžiais ir patirtimi jos gali parodyti kažkokius kelius.
Nebūtinai tiesiausius.
– Kodėl tau vis dar įdomu sugrįžti į tą, kaip dalis skaitytojų pasakytų, baisų laiką? Juk ir pasirodžius „Pietinia kronikas“ sulaukei klausimų, kiek galima romantizuoti tą sunkų Nepriklausomybės pradžios laiką?
– Neromantizuoju to laiko. Bandau jį priartinti per detales ir smulkmenas. Man tas laikas vis dar turi neišsemiamos energijos, tarsi koks didysis sprogimas.
Man įdomu fiksuoti, kas pasikeitė, kiek pasikeitė ir kaip pasikeitė.
Su „Pietinia kronikas“ patyriau įdomų dalyką: jeigu atidžiai tyrinėji, giliniesi ir pavyksta perteikti atmosferą, net ir negyvenusieji tuo metu pasijunta to laiko dalimi.
Skaitydamas gali išgyventi tai, ko nepatyrei. Kai skaitau Norberto Černiausko knygas, pajuntu nostalgiją, nors negyvenau tarpukariu.
Knygos visai geras būdas pasijusti šios bendruomenės ir šios valstybės dalimi.
– Tai ar bus „Editas kompleksas“ filmas?
– Nesu prodiuseris ir net nesu režisierius. Pirmiausiai prodiuseris turi perskaityti knygą ir nuspręsti.
– Bet Editos spektaklio premjera jau suplanuota ne kur kitur, o Niujorke?
– Taip, Niujorko laukia pasakojimas apie Lietuvos Nepriklausomybę ir jaunus žmones, kurie visur tokie patys.
O viskas prasidėjo, kai 2024 rudenį Niujorke dalyvavau viename festivalyje ir skaičiau ištraukas iš „Pietinia kronikų“.
Mane nustebino, kiek daug reakcijų ir klausimų sulaukiau.
Skaičiau apie du moksleivius, kurie veža kontrabandą per sieną, o visi turėjo begalę klausimų apie Lietuvos istoriją, kalbą, politiką, dabartinius Šiaulius.
Įdomiai papasakotos smulkios ir eilinės istorijos atveda prie rimtų klausimų. Buvo labai smagu pajusti, kad tos lokalios patirtys veikia visai svetimus žmones.
Dabar jau neabejoju, kad Editos istorija gali veikti ir Niujorke.
– Kodėl šiandien Editai norėtum pasakyti: gluše, tu gluše?
– Mes visi esam pridarę nesąmonių ir tik paskui supratę, kad esam paskutiniai idiotai.
Kai galvojau apie Editą, atgijo šis jausmas: nelabai suprasdavai, ką darai, bet negalėdavai pasielgti kitaip ir bandydavai įtikinti save, kad taip reikia.
Šiandien tai aštuoniolikmetei Editai norėčiau pasakyti, kad tos nesąmonės nieko tokio, viskas bus gerai.
Pagaliau Edita užaugo, sulaukė pilnametystės ir išeina iš mano namų. Jaučiu palengvėjimą ir visus rankraščius bei užrašų knygeles su pastabomis galiu išnešti į rūsį.
Nors ką gali žinoti, gal, namams ištuštėjus, imsiu ilgėtis Editos ir norėsiu, kad ji sugrįžtų.
Gal kai jau labai pasiilgsiu, imsiuos scenarijaus. O dabar tegul ji eina pati.
• „Šie albumai“
• Pranešimas spaudai Naują romaną parašęs R. Kmita: „Mes visi esam pridarę nesąmonių ir tik paskui supratę, kad esam paskutiniai idiotai“ pateiktas sistemoje LRSPC Spaudos centras. Pranešimą spaudai paskelbė Spaudos centras
