Dar visai neseniai Europos Sąjungos energetikos politika buvo grindžiama klimato tikslais – mažinti anglies dioksido (CO2) pėdsaką, skatinti atsinaujinančius šaltinius ir pereiti prie žaliosios ekonomikos. Tačiau 2022 m. vasaris viską pakeitė. Karas Ukrainoje pavertė energetiką ne tik aplinkosaugos, bet ir saugumo klausimu.
„Viskas prasidėjo dar prieš karą – pramonės atsigavimas po COVID-19, tiekimo sutrikimai, Azijos dujų paklausa ir Rusijos manipuliacijos dujų rinkoje. Tai sukūrė milžinišką kainų šuolį ir privertė Europą permąstyti priklausomybę nuo importuojamos energijos“, – primena ES energetikos teisės ekspertas, VU TF dėstytojas, „Glimstedt“ advokatas Mindaugas Jablonskis. Pasak jo, ES neteko iliuzijos, kad dujos iš Rusijos yra pereinamasis etapas – „tranzitinė stotelė“ į atsinaujinančią energetiką. Šiandien atsinaujinanti energetika įgijo ne tik ekologinį, bet ir moralinį aspektą: ji tapo energetinės laisvės simboliu.
Tobula energetinė audra
Anot Mindaugo Jablonskio, energetikos krizė Europą užklupo kaip tobulas audros derinys. Vienu metu susidėjo kelios priežastys – pandemijos pasekmės, geopolitinė įtampa, tiekimo grandinių sutrikimai ir Rusijos politinis spaudimas. Kainų šuolis tapo ne tik ekonominiu, bet ir politiniu įvykiu, kuris parodė, kad energetikos priklausomybė nuo vieno tiekėjo yra tiesioginė grėsmė saugumui. Todėl ES pradėjo naują etapą – diversifikaciją, energijos taupymą, vietinės gamybos plėtrą ir infrastruktūros stiprinimą. Žalioji transformacija ir saugumas nebėra alternatyvos, tai dvi to paties tikslo dalys: kuo daugiau vietinės gamybos ir mažiau importo, tuo didesnis stabilumas.
Iki krizės ES energetikos teisė daugiausia orientavosi į konkurenciją – rinkos atvėrimą, monopolijų ribojimą, tiekėjų lygybę. Tačiau karas pridėjo naujų prioritetų. Buvo sutrumpinti ES sprendimų priėmimo terminai, atsirado „greitojo vystymo zonos“, išplėstos valstybės pagalbos galimybės strateginei infrastruktūrai. Tai reiškia, kad energijos saugumas tapo teisės dalimi.
Vis dėlto, pastebi Mindaugas Jablonskis, ES nereiškia leidimo valstybei veikti nesilaikant konkurencijos. Europa ir toliau reikalauja skaidrumo, konkurencijos ir atskaitomybės – net ir tada, kai veikiama krizinėmis sąlygomis.
Lietuvos patirtis kaip „laboratorija“
Mūsų šalis energetinį savarankiškumą pradėjo kurti dar gerokai prieš karą Ukrainoje – nuo „Družbos“ naftotiekio atšakos į Mažeikius sustabdymo, Būtingės terminalo iki SGD terminalo Klaipėdoje, elektros jungčių su Švedija ir Lenkija bei elektros tinklo sinchronizacijos su kontinentine Europa. Šie žingsniai gimė ne iš komforto, o iš būtinybės, tačiau šiandien jie suteikia Lietuvai konkurencinį pranašumą. Tai, kas anuomet buvo kritikuojama kaip brangu ar per drąsu, dabar vertinama kaip strateginė investicija į atsparumą. Kartu išryškėjo nauja įtampa – greičio ir skaidrumo konfliktas.
Nauja įtampa: greitis prieš skaidrumą
„Kai kyla geopolitinis pavojus, visi skuba, nes visko jau reikėjo vakar, tačiau skubėjimas dažnai virsta klaidomis. Netinkamai suorganizuoti konkursai, vieno dalyvio varžytuvės ar nepagrįstos lengvatos vėliau sukelia teisinių problemų ir lemia Europos Komisijos tyrimus. ES teisė nekalba apie centralizaciją Briuselyje, ji reikalauja procedūrinio švarumo. Greitis turi eiti kartu su aiškiomis taisyklėmis, nes kitaip „pagreitintas projektas“ gali sustoti teismo salėje“, – teigia ES energetikos teisės ekspertas.
Kritikai dažnai tvirtina, kad žalioji politika trukdo energetinei nepriklausomybei, tačiau realybė priešinga. Energetikos krizė paskatino verslą investuoti į atsinaujinančius šaltinius, nes tai tapo ekonomiškai naudinga. Aukštos kainos ir tiekimo rizika pavertė saulės, vėjo ar biometano projektus racionaliu pasirinkimu. Vietinė generacija ne tik mažina išmetimus, bet ir užtikrina prognozuojamus kaštus ilgam laikotarpiui. Tai – nauja ekonominė logika, kuri jungia klimatą ir saugumą.
Verslui tai reiškia, kad energetika turi tapti strategine tema, o ne tik sąnaudų eilute. Energijos kainų valdymas, ilgalaikės pirkimo sutartys, savos gamybos sprendimai ar vartojimo efektyvumo priemonės yra būtini norint išlaikyti konkurencingumą. Kartu didėja teisinės atitikties svarba – leidimai, aplinkosaugos vertinimai, tinklų prieiga, valstybės pagalbos taisyklės. Kiekvienas žingsnis šioje srityje turi finansinę ir reputacinę kainą.
Lietuvos kontekste svarbiausios trys kryptys – leidimų sistemos reforma, tinklų modernizacija ir balansavimo sprendimai, leidžiantys saugiai integruoti vis daugiau žaliosios energijos.
Pasak Mindaugo Jablonskio, atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės, biokuro) ir CO2 neutralios generacijos derinys ir plėtra turi tapti sistemos stuburu, tačiau būtina lygiagrečiai vystyti hibridines sistemas, kaupimo ir lankstaus vartojimo technologijas. Pramonės elektrifikacija ir biometano plėtra padės mažinti priklausomybę nuo importuojamo kuro, o kartu – stiprinti šalies ekonominį saugumą.
Dvigubas kompasas
ES energetikos politika pasikeitė ne dėl ideologijos, o dėl būtinybės. Žalioji transformacija ir saugumas šiandien neatskiriami – tai dvigubas kompasas, rodantis, kur link turi judėti tiek valstybės, tiek verslas. Kuo greičiau priimsime šią naują realybę, tuo mažiau bus chaotiškų sprendimų krizių metu ir daugiau – prognozuojamumo investicijoms. Lietuva šioje istorijoje turi ne tik patirties, bet ir galimybę rodyti kryptį.
„Energetika nebėra vien kilovatvalandės kaina, – apibendrina Mindaugas Jablonskis. – Tai valstybės saugumo architektūra ir verslo konkurencingumo formulė. Kuo anksčiau tai suvoksime, tuo ramiau gyvensime kitą kartą, kai pasaulis vėl supurtys energijos kainomis.“
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
