Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Kristina Siurbytė sako besijaučianti savo šalies patriotė, neabejinga pasaulio įvykiams, todėl dainuotų ir apkasuose.
Partizano anūkė būdama vos ketverių susidomėjo namuose stovinčiu fortepijonu ir greitai buvo nuvesta pas muzikos mokytoją.
LRT PLIUS laidos „7 Kauno dienos“ pašnekovė negaili gražių žodžių ne tik savo dviem mamoms, bet ir per profesinį gyvenimą lydintiems muzikos profesionalams.
Pianinu susidomėjo būdama ketverių
K. Siurbytė teigia, kad svarbiausias jos sukurtas vaidmuo yra pats gyvenimas.
Ji pažymi prašymų duoti autografą išgirstanti po savo koncertų, bet gatvėje nesijaučianti atpažįstama. Tiesa, K. Siurbytė pastebi, jog kartais nepažįstami žmonės į ją žiūri ir suka galvą: „Kurgi ją mačiau?“
Ji sako gyvenime turėjusi kelias mamas, bet šios dainuoti būsimos solistės nepastūmėjo.
„Turėjau mamą, kuri suteikė man gyvybę ir augino, ir mamos seserį – tetą Janiną, kuri labai rūpinosi mano išprusimu, vedžiojo į teatrus, į koncertus, skaitydavo man labai daug pasakų. Ji neturi savo vaikų, tai tiesiog man pasisekė, kad aš turėjau dvi mamas“, – mintimis dalijasi mecosopranas.
K. Siurbytės vaikystės namuose buvo pianinas, nes jos tėtis yra estradinių dainų autorius Julius Siurbis. Tad būdama ketverių mažoji Kristina pradėjo domėtis šiuo muzikiniu instrumentu.
„Ėmiau susirankioti melodijas iš klausos. Ką gi, buvau pastebėta savo nelaimei ir ketverių metų nuvesta jau pas muzikos mokytoją. Ir paskui tiesiog septynmetė muzikos mokykla pas nuostabią mokytoją Genutę Rupšienę, kuri mokė mane ne tik patirti muziką per fortepijoną, bet ir jausti“, – kalba pašnekovė.
Ji sako augusi Petrašiūnuose tarp „kokių penkių fabrikų, kurie gausdavo be sustojimo visą parą“. K. Siurbytė prisimena, kad jeigu naktį fabrikus išjungdavo, ji dėl kambaryje tvyrojusios tylos tiesiog prabusdavo.
Dainuotų apkasuose
Kai K. Siurbytės tėčiui buvo mėnuo, jos senelis su kitais broliais partizanais buvo miške. Man ne tas pats, kas vyksta dabar pasaulyje.
„(Jie) buvo atėję tiesiog pailsėti kaime. Ir kažkas išdavė, ir juos tiesiog sušaudė kluone“, – pasakoja pašnekovė.
Paklausta, ar dainuotų apkasuose, solistė atsako užtikrintai – tikrai taip.
„Jaučiuosi savo tėvynės patriotė iš tikrųjų. Man ne tas pats, kas vyksta dabar pasaulyje. Ir, jei galima palaikyti žmones iš apkasų, aš tai daryčiau“, – graudindamasi sako K. Siurbytė.
Kai K. Siurbytei buvo šešiolika, Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis. Ji prisimena nuotykį, išvažiavus į katalikišką stovyklą Giruliuose pas pranciškonus. Mecosopranas pasakoja, kad merginos pasiėmė tik po vieną plaukų lako buteliuką, netrukus jis buvo tuščias.
„Prie jūros nesilaiko šukuosena. Per dvi dienas išpurškėm lako, kiek turėjom, o paskui teko susitaikyti ir jau šukuosenos pasikeitė. Grįžusios į Kauną mes supratom: „O, čia dar geriau. Žodžiu, pradėjome naują madą“, – prisiminimais dalijasi K. Siurbytė.
JAV priaugo penkis kilogramus
Solistė pasakoja dainavusi garsiajame chore „Pastoralė“. Kartu su šiuo choru K. Siurbytė daug keliavo po užsienio šalis. Ji prisimena, kad 1994-aisiais choras lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje.
„Turėjome labai daug koncertų. Tuo metu buvo labai daug tų dipukų – senųjų išeivių. Ir tik vadovės (Nijolės Jautakienės – LRT.lt) dėka galėjome tiek patirti. Žinot, 1994 metais – visi dangoraižiai, visi makdonaldai. Visos grįžome priaugusios po penkis kilogramus. Ir sakėme tėvams: „O žinai, pas mus Amerikoj, žinai.“ Per pusantro mėnesio įgavome labai gerą akcentą, žodžiu“, – saviironiškai prisimena solistė.
Anot jos, choro „Pastoralė“ vadovė N. Jautakienė buvo drąsi, ji nebijojo su paauglėmis be kitų suaugusiųjų išvažiuoti į vasaros stovyklas Juodkrantėje.
„Mes eidavome į pliažą, kažkiek pasimaudydavome, tada per patį karščiausią laiką eidavome į mišką ir dainuodavome. Apie porą valandų ruošdavomės dainų šventėms. Tada vėl grįždavom, eidavom prie jūros, vakarais – koncertas bažnyčioje“, – pasakoja K. Siurbytė.
Mecosopranas neslepia daug išmokusi iš N. Jautakienės.
„Ji išmokė mane, kaip reikia atrodyti scenoje, kaip svarbu yra, kaip tu kūrinyje sukuri istoriją“, – kalba pašnekovė.
Turi kur kreiptis, kai praranda viltį
K. Siurbytė prisimena profesorę koncertmeisterę Audronę Eichmanavičiūtę, kuri buvo jos kamerinio dainavimo mokytoja.
„Labai jai esu dėkinga už tai, kad padainavau labai didelį repertuarą įvairiausiomis kalbomis. Mano pirmas vaidmuo „Papa Gena“. Ir jos netingėdavo ateiti padėti mums įsidainuoti prieš spektaklį. Įsivaizduojat, pavyzdžiui, sekmadienį spektaklis nuo dvylikos ir vienuoliktą (valandą) ateina tavo dėstytoja – visai ne darbo metu ir tau padeda įsidainuoti, pasiruošti spektakliui“, – kalba moteris.
Ji dėkinga ir kitai savo dainavimo mokytojai Sabinai Martinaitytei.
„Ji irgi ypač atkaklus žmogus. Ir tikrai esu jai labai dėkinga už tai, kokia aš esu“, – sako K. Siurbytė.
Solistė sako esanti labai dėkinga operos dainininkui Vladimirui Prudnikovui.
„Tai yra žmogus, pas kurį gali ateiti, kai prarandi viltį. Kai atrodo, kad jau nusidainavai ir žemė slysta iš po kojų, jis kažkaip labai greitai viską sudėlioja į vietas“, – atvirai pasakoja menininkė.
Taip pat K. Siurbytė džiaugiasi turėjusi galimybę dainuoti su Kauno valstybinio muzikinio teatro šviesaus atminimo solistu Mykolu Rėkiu.
„Man teko garbė su juo dainuoti duetą iš Abrahamo operetės „Viktorija“, – sako pašnekovė.
Plačiau – laidos įraše.
• Parengė Emilis Jakštys. Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
• Publikacija dalinasi Lietuvos regionų naujienų portalas „Miesto naujienos“. Naujieną paskelbė „LRT | .lt“. Daugiau sau ir savo miestui aktualių naujienų rasite portale www.miestonaujienos.lt.
