„Jei naudočiausi tik valstybine reabilitacija, seniai nebepakilčiau iš lovos“, – sako „Mulan“ fondo įkūrėja, du kartus Gineso rekordininkė Ajana Lolat-Pažarauskienė, su ramentais įveikusi ilgiausią atstumą pasaulyje. Cerebrinio paralyžiaus diagnozė nesutrukdė moteriai per 12 valandų nueiti net 19 km 261 m. Tačiau kasdienę kovą už galimybę judėti ji laimi ne valstybės dėka – už visas reabilitacines paslaugas tenka sumokėti pačiai.
Mankštintis tenka kasdien
A.Lolat-Pažarauskienė pasakoja, kad mankštintis turi kasdien – ne tam, kad galėtų siekti rekordų: „Man reikia eiti į darbą, mokytis ar tiesiog atsikelti nuo stalo. Buvau situacijoje, kai negalėjau pakelti šaukšto sriubos, nes baisiai skaudėjo. Man kineziterapija, mankštos, masažai – tai duona kasdieninė“, – sako moteris.
Jos teigimu, Lietuvoje negalią turintys žmonės valstybinę reabilitaciją gali gauti tik kartą per metus specializuotose sanatorijose. Tačiau kartas per metus A.Lolat-Pažarauskienei – per retai, o pačios procedūros sanatorijose netinka jos poreikiams.
„Grupinėse mankštose tu keli koją lygiai tiek, kiek pats pakeli. Mano atveju naudos nėra jokios – man būtina individuali kineziterapija vienas prieš vieną, kad specialistas padėtų sulenkti daugiau negu pati galiu, atpalaiduotų paralyžiuotus raumenis ir tik tada galėčiau mankštintis“, – aiškina ji.
Poliklinikose situacija ne geresnė – ten reabilitacinis masažas trunka ne 45 minutes, o vos penkiolika. „Dar plius tau sako: išsirink, kurią vietą nori, kad masažuočiau. Nors ne aš turiu rinktis – gydytojas turi sudėlioti tą planą. Yra buvę, kad liepė ir savo paklodę atsinešti… Tai jeigu aš atsinešu paklodę, paguliu tas penkiolika minučių, tai čia yra tiesiog reabilitacijos imitacija, o ne tikroji pagalba“, – sako pašnekovė.
Šiandien „Mulan“ fondo įkūrėja už visas reabilitacines paslaugas moka pati. „Mes su vyru esame pasirinkę tiesiog eiti į gretimą centrą ir sakyti: „Laba diena, jūs esate netoli mūsų namų, būsime nuolatiniai jūsų klientai, ką pigiausio galite pasiūlyti?“ Nes man būtina individuali kineziterapija, kitaip praeis pora mėnesių ir neatsikelsiu iš lovos, – pasakoja moteris. Ji pripažįsta, kad tai vienintelis kelias išlikti vaikštančiai: – Jeigu naudočiausi valstybiniu keliu, seniai nebepakilčiau iš lovos.“
Taikomi dvigubi standartai
A.Lolat-Pažarauskienė neslepia nusivylimo požiūriu į valstybės finansuojamus pacientus: „Jeigu važiuoji į sanatoriją kaip komercinis klientas, gauni geresnius masažistus, geresnį maistą, geresnę vietą nakvoti. O reabilitaciniai klientai? Jokiais būdais negausi palatos prie lango, kad matytum jūrą – duos tik tas, iš kurių matosi mašinos kieme.“
Diskriminacija, pašnekovės teigimu, akivaizdi net ir kalbant apie maistą. „Kas gauna tikras apelsinų sultis? Komerciniai klientai. O reabilitaciniai gauna skiestas ir tai, kas atliko. Tokie dalykai tikrai vyksta“, – pasakoja moteris.
„Mums reikia išmokti gerbti negalią turinčius žmones ir jais rūpintis, – tikina ji. – Svarbu parodyti, kad jiems yra dėl ko gyventi, kad jie visuomenėje reikalingi, o ne tiesiog kryželis užpildytoje formoje.“
Kitokia patirtis Kinijoje
Su visai priešingu požiūriu į negalią turinčius pacientus pašnekovė teigia susidūrusi Kinijoje.
„Kiekvieną vakarą man atnešdavo vaisių. Ar valgai ar nesuvalgai, kitą dieną tau vėl jų bus parūpinta. Visi stengėsi, kad gautum gražiausią vaizdą, šiltą patirtį, kad galėtum atsipalaiduoti. Man sakė: tavo kūnas jau yra viena vaikštanti įtampa, vienas didžiulis paralyžius. Daugiau streso tikrai nereikia – reikia išmokti atsipalaiduoti ir džiaugtis gyvenimu. Kaip tu gali išmokti džiaugtis gyvenimu, jeigu tau duoda atskiestas sultis ir prašo atsinešti paklodę?“ – stebisi A.Lolat-Pažarauskienė.
Tiesa, tuomet už mėnesio gydymą Kinijoje moteris sumokėjo beveik 20 tūkstančių eurų. „Atvažiavau sunkiai vaikštanti, praktiškai vežimėlyje, o grįžau vaikštanti tik su ramentais, namie jau galėjau vaikščioti be jų. Geriau jau sumokėsiu dvidešimt tūkstančių ir bankrutuosiu, tuos metus valgysiu ryžius, kaip kad man ir nutiko, bet vaikščiosiu ir būsiu sveikesnė“, – tikina pašnekovė.
Ar Lietuvoje už tokią sumą įmanoma sulaukti panašios pagalbos? „Niekada nemačiau bent panašaus siūlymo. Niekada nemačiau nei vienos sanatorijos su savo programa, kur būtų parašyta: jeigu tu turi negalią, aš tavęs laukiu. Ar kur būtų pasakyta, kad mėnesį laiko turėsi medicininę priežiūrą, individualizuotus masažus, pritaikytą dietą. Pas mus yra tik tokie komerciniai pasiūlymai, kaip masažas dviem, SPA procedūros, poilsis dviem“, – nusivylimo neslepia A.Lolat-Pažarauskienė.
Nacionalinė sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų asociacija į pateiktus klausimus apie paslaugas negalią turintiems asmenims neatsakė.
Pinigai turi sekti žmogų
A.Lolat-Pažarauskienė siūlo kardinaliai keisti reabilitacijos finansavimo sistemą – pinigai, anot jos, turi būti pririšti ne prie sanatorijos, o prie žmogaus.
„Tas tūkstantis eurų, kuris skiriamas mėnesiui sanatorijoje… Jeigu leistum tiesiog žmogui lankyti baseiną, sporto klubą ar masažo saloną prie namų – tos sumos užtektų keturiems penkiems mėnesiams, o ne vienam“, – įsitikinusi ji.
Anot „Mulan“ fondo įkūrėjos, toks modelis būtų naudingas ne tik žmogui su negalia, bet ir verslui: „Organizacijos, žinodamos, kad žmonės turi tokį reabilitacijos krepšelį, pradės prisitaikyti. Baseinai, sporto salės pradės galvoti, kaip pritraukti šiuos klientus. Mažai įmonei tas tūkstantis eurų nuo vieno žmogaus yra didžiuliai pinigai, stabilus pajamų šaltinis. Jie tikrai stengtųsi teikti kokybiškas paslaugas.“
Siūlo paslaugas namuose
Sveikatos apsaugos ministerija aiškina, kad medicininės reabilitacijos finansavimas per 2019-2025 metus augo nuo 59 iki 168 milijonų eurų. Palaikomosios reabilitacijos paslaugų apimtys per pastaruosius trejus metus padidėjo daugiau nei du kartus, o finansavimas – beveik keturis kartus.
„Šiemet stacionarinės reabilitacijos paslaugų skaičius dar padidėjo 15,4 proc. Ministerija toliau vertina poreikį ir planuoja tolesnį paslaugų stiprinimą“, – teigia ministerijos atstovas Julijanas Gališanskis.
Anot jo, pacientams gali būti skiriamos stacionarinės, ambulatorinės ir palaikomosios reabilitacijos paslaugos, įskaitant kartotinius kursus, jeigu diagnozė ir būklė atitinka nustatytas indikacijas. Palaikomosios reabilitacijos paslaugos yra prieinamos vaikams su negalia bei suaugusiems, kuriems nustatytas 0-40 proc. dalyvumo lygis.
„Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas kiekvienu atveju individualiai įvertina paciento funkcines galimybes, klinikinę būklę ir nustato reabilitacijos poreikį bei metodus“, – aiškina J.Gališanskis.
Asmenims su kasdienės reabilitacijos poreikiu, pavyzdžiui, sergantiems cerebriniu paralyžiumi, ministerija siūlo ambulatorines slaugos paslaugas namuose. „Komandose dirba kineziterapeutai ir ergoterapeutai, paslaugos teikiamos paciento namuose ir yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo“, – informuoja ministerijos atstovas.
A.Lolat-Pažarauskienė teigia tokių paslaugų nebandžiusi: „Aš jas kritikuočiau dėl žmogaus izoliavimo namuose. Tokiu būdu niekam nieko nereikia prisitaikyti, o žmogus mato tas pačias keturias namų sienas.“
Paklaustas, kaip vertinami reabilitacijos efektyvumas ir asmenų su negalia gyvenimo kokybės pokyčiai pasibaigus reabilitacijos kursui, J.Gališanskis beda pirštu į reabilitacijos centrus: „Reabilitacijos paslaugas teikiančios įstaigos privalo vertinti paciento funkcinį pokytį prieš ir po reabilitacijos kurso. Duomenys fiksuojami medicininiuose dokumentuose. Įstaigų veiklos kokybę reglamentuoja jų vidaus kokybės sistemos.
Nuo 2024 m. renkamas bendras pacientų pasitenkinimas gautomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis. Šiuo metu techninių galimybių išskirti asmenų su negalia pasitenkinimą atskirai nėra.“
Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
