Laisvės ir gynėjų dienos rytas Dainų PSPC: tylos minutė, žvakelių šviesa ir dėkingumas
Ypatingas Sausio 13-osios rytas Dainų PSPC prasidėjo prasmingai kartu su visa Lietuva minint Laisvės ir gynėjų dienos 35-ąsias metines.
Prisijungiant prie pilietinės iniciatyvos „Pergalės šviesa“, ankstyvą rytą gydymo įstaigos languose uždegtos atminimo žvakutės, simbolizuojančios susitelkimą, drąsą, ryžtą, pergalę ir laisvę.
Iškart po to – 8 val. 20 min. – Dainų PSPC darbuotojai ir pacientai, pagal galimybes nenutraukiant konsultacijų, rinkosi pirmame aukšte, prie pagrindinio įėjimo, trumpai simbolinei penkiaminutei.
Čia nuoširdžia tylos minute pagerbtos tragiškų Sausio 13-osios įvykių aukos. Gausiai susirinkę darbuotojai vieni kitiems ant rankų rišo trispalves atminimo juosteles.
Visus su ypatinga Laisvės proga pasveikinusi įstaigos vadovė A. Koncienė dėkojo komandai už bendrystę.
Tardama sveikinimo žodį ji pirminė, kad laisvė, kurią turime šiandien, nėra savaime suprantama ypač pastarųjų metų įvykių kontekste Ukrainoje ir visame pasaulyje, todėl turime tą laisvę nuolat prisiminti, saugoti, mylėti ir vertinti.
Praėjusios savaitės pabaigoje Dainų PSPC darbuotojai buvo kviečiami pasidalinti prisiminimais ir refleksijomis apie Sausio 13-osios įvykius – dėkojame skyrusiems laiko.
Sausio 13-osios įvykių naktį jautėme didžiulį nerimą ir baimę, kai buvo ypatinga padėtis – blokuojami svarbūs objektai, ypač įvykiai prie Seimo, Televizijos bokšto, mūsų miesto Savivaldybės.
Visus įvykius stebėjome prie televizorių ekranų iki paryčių.
Prieš tuos 35 metus, buvau tik baigusi slaugos studijas, dirbau ligoninėje.
Pamenu, kad dalis vyko autobusais į Vilnių, o dalis pagalbos buvo numatyta ligoninėje, jei tektų priimti daug sužeistųjų. To niekada nepamiršiu.
Dainų PSPC direktorė A. Koncienė
Buvome medicinos universiteto studentai, taigi žiemos sesija, ruošėmės egzaminui, kuris turėjo būti sausio -14-ąją.
Televizorius įjungtas ir pastoviai stebėjome įvykius iš Vilniaus. Pamačius vaizdus iš sostinės, kaip sukiojasi tankai, kaip su automato buožėmis muša žmones, apėmė siaubas ir pyktis.
Kalaborantams įsiveržus į televizijos bokštą suvokėme, kad televizijos žinių transliacija tuoj nutrūks.
Metėme savo knygas ir išskubėjome prie kito televizijos bokšto, kuris yra Juragiuose.
Išvažiuoti iš miesto buvo palikti tik keli keliai, visus įvažiavimus į Kauną blokavo su sunkiąja technika, taip tautiečiai bandė apsaugoti Kauno TV studiją.
Nuvykus į Juragius, vyrai užvirino TV bokšto langų ertmes, duris, užsiblokavo viduje.
Mes beginkliai, keliomis žmonių eilėmis apjuosėme televizijos bokštą. Atnaujinta transliacija iš Kauno rodė vaizdus kas tuo metu vyksta Vilniuje, kaip sužaloti beginkliai žmonės.
Stovėjome susikibę rankomis apjuosę likusį TV bokštą ir stebėjome, kaip juda tankų kolonos, automobiliai su kariškiais. Laukėme kada atvyks ir pas mus, ko galėjome tikėtis – matėme.
Važiavo kolona po kolonos, viena suko keliuku link mūsų, bet pasisukiojo ir pravažiavo.
Taip išstovėjome visą šaltą naktį. Sekančią dieną vykome prie Sitkūnų radijo stoties. Kauno radijas ir televizija liko teisingos informacijos skleidėjai nevaldomi okupantų.
Praėjo 35-eri metai, bet kasmet minint Sausio 13–ąją, atgyja prisiminimai apie siaubo naktį, išgyvenimus ir pagarbą žmonėms atėjusiems, gynusiems ir paaukojusiems savo gyvybes už Lietuvos Nepriklausomybę.
Dainų PSPC Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vadovė A. Varpučianskienė
Laisvės gynėjų dienos įvykiai yra pats geriausias priminimas, kad dabartinių grėsmių akivaizdoje jokia pasiruošimo kaina nėra per didelė.
Šiandien norisi visai Lietuvai palinkėti sutelkimo ir nuoseklumo saugant ir įprasminant tai, už ką taip ryžtingai kovojo sausio 13-osios sielos milžinai.
Dainų PSPC Psichikos sveikatos centro vedėja K. Norvainytė
Apie baimę tada negalvojome. Širdyse gyveno pakilimas, nes tikėjome – laisvė jau čia pat, ranka pasiekiama.
Ore tvyrojo viltis, šiltesnė už sausio speigą. Žmonės buvo kaip viena šeima – nepažįstami, bet artimi, susikibę rankomis ir likimais.
Gyvenau mažame miestelyje, tačiau tomis dienomis atstumas prarado prasmę.
Tądien vykau budėti į savo darbovietę, bet miestelio draugų, pažįstamų prisiminimai įsirėžė ilgam: jie susirinko ir autobusais vyko į Vilnių.
Važiavo su dainomis, su degančiomis širdimis, su tyliu, bet tvirtu ryžtu. Žvakės liepsnelė virpėjo delnuose, bet ne tikėjimas.
Jis buvo stipresnis už tankų dundesį, už šaltį, už nežinią.
Tą naktį supratome visi: laisvė gimsta tada, kai žmonės nebijo būti kartu. Ji gimė iš vienybės, iš drąsos stovėti petys į petį, iš meilės savo žemei.
Ir tas jausmas liko visam gyvenimui – kaip gyvas, šviesus Sausio 13-osios atminimas.
Dainų PSPC Laboratorijos darbuotoja Jūratė
Būtent tą dieną į pasaulį atėjo mano brolis. Sukrečiantys tos dienos įvykiai primena apie didelę baimę dėl ateities.
Dainų PSPC administratorė-sekretorė G. Savickienė
Sausio 13-oji man – tai tylos ir susikaupimo diena. Galvodama apie ją jaučiu sunkumą širdyje, nes suvokiu, kad laisvė, kuria šiandien gyvename, buvo apginta žmonių gyvybių kaina.
Mintyse iškyla beginkliai žmonės, stovėję prieš tankus, jų drąsa ir pasiryžimas ginti tai, kas jiems buvo svarbiausia.
Kartu jaučiu didelę pagarbą ir dėkingumą tiems, kurie neišsigando ir liko vieningi. Jų ryžtas kelia pasididžiavimą savo tauta ir primena, kokia stipri gali būti bendrystė.
Sausio 13-oji man primena, kad laisvė nėra savaime suprantama – ją reikia saugoti, branginti ir perduoti šią atmintį ateities kartoms.
Dainų PSPC sveikatos priežiūros kokybės vadybininkė G. Jasiulytė
Pačiai neteko patirti sausio 13 dienos patirčių bei nutikimų, tačiau labai artimas žmogus pasidalino savo prisiminimais, kurie labai tvirtai įsirėžę atmintyje, net dabar, kuomet praėjo 35 -eri metai.
„Į Vilnių vykome autobusu iš Šiaulių. Pasirinkome bazuotis prie dabartinio Seimo. Vakare, kai buvo pradėtas pulti televizijos bokštas, į lauką išėjo V. Landsbergis. Jis paragino žmones išlipti iš autobusų, jei juose dar kas nors buvo, kad būtų patirta kuo mažiau žalos sveikatai. Taip pat prašė neišsiskirstyti ir nevykti prie televizijos bokšto, o likti prie Seimo ir jį saugoti. Tuomet vyrai ir moterys ėmė tempti įvairius blokus, armatūrą, statyti užkardas ir barikadas, kad priešams būtų kuo sunkiau pasiekti žmones ir svarbius objektus. Prisimena, jog armatūros ir blokai buvo labai sunkūs, tačiau adrenalino apimti jautė, kad gali viską – net daugiau, nei įprastai leidžia jėgos.“
Man klausant įvairių prisiminimų apie lemtingąją Sausio – 13- ąją šiurpas nubėga per kūną.
Man tai didžiulės, nesuvokiamos drąsos įrodymas, patriotizmo pareiškimas, bendrystės įrodymas, kuris kelia begalinį susižavėjimą, jog mūsų tauta buvo tokia stipri ir vieninga.
Dainų PSPC Infekcijų kontrolės specialistė D. Taunytė
Aš pati gimiau jau po Sausio 13-osios įvykių. Atmintyje pasilikę mano mažoje Balėnų kaimo mokykloje Mažeikių rajone kasmet Sausio 13-osios proga vykę simboliniai minėjai – tylos minutės, uždegtos žvakutės, dokumentinės medžiagos peržiūros, mokytojų pasakojimai, Tautiškos giesmės giedojimas, eilėraščių deklamavimas, straipsnių iškarpų skaitymas.
Ta proga vienintelį kartą per metus specialiose mokyklos lentose kabėdavo ne pirmūnų, kurie geriausiai mokėsi nuotraukos, o Sausio 13-osios aukų nuotraukos. Visada su gilia pagarba praeidavau tą galeriją galvodama apie tai, ką tie žmonės jautė, ką išgyveno, kaip viskas vyko, kas būtų, jei viskas būtų dabar.
Ir visa tai suformavo jausmą, kad tie kitų žmonių prisiminimai, mano pačios prisiminimai jau po Sausio 13-os, yra labai gyvi ir su dideliu jauduliu, pagarba ir dėkingumu kasmet išgyvenami.
Gimiau 1992 m. vasarį ir visada sakau, kad Sausio 13-oji yra metais už mane vyresnė ir kasmet svarbesnė, gražesnė, prasmingesnė – Laisvės ginėjų diena – kai norisi džiaugtis ir verkti vienu metu – toks didelis tas dėkingumas.
