Nors skaitmeninis euras dar nėra mūsų piniginėse, diskusija apie jį jau dabar svarbi ne tik centriniams bankams ar teisėkūros institucijoms. Jei šis projektas bus įgyvendintas, jis gali pakeisti daugelį dalykų: kaip verslas priima mokėjimus, kaip finansų įstaigos aptarnauja klientus ir kaip skaitmeninėje erdvėje veikia patys pinigai.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kalbama apie dar vieną mokėjimo būdą šalia kortelių, bankinių pavedimų ar mobiliųjų piniginių. Tačiau tai būtų pernelyg paprastas paaiškinimas. Skaitmeninis euras būtų ne nauja programėlė telefone, o nauja centrinio banko pinigų forma – viešieji pinigai, kurie veiktų privačioje mokėjimų infrastruktūroje.
Būtent todėl šis projektas kelia klausimų, į kuriuos atsakymų verslui reikės ne tada, kai skaitmeninis euras jau atsiras atsiskaitymų lange. Ar jį reikės priimti privalomai? Kas atsakys, jei mokėjimas nepavyks? Kaip bus tvarkomi duomenys? Ar tai paveiks bankų sąskaitas, indėlius ir atsiskaitymų kainodarą?
Pasak advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininko Arno Sabalio, diskusija svarbi jau dabar.
Europos Sąjungos institucijos dar derina skaitmeninio euro teisinį pagrindą, o Europos Centrinis Bankas (ECB) ir euro zonos nacionaliniai centriniai bankai lygiagrečiai ruošiasi technologiškai. Galutinis sprendimas, ar skaitmeninis euras bus išleistas, dar nepriimtas – ECB jį galėtų priimti tik pasibaigus teisėkūros procesui.
Vis dėlto viena aišku jau dabar: jeigu skaitmeninis euras taps realybe, tai bus ne tik finansų sektoriaus naujiena. Tai bus mokėjimų infrastruktūros, klientų patirties, duomenų, atsakomybės ir atitikties klausimas visai rinkai.
Kuo tai skirtųsi nuo banko sąskaitos?
Atsiskaitydami grynaisiais naudojame centrinio banko pinigus, o mokėdami kortele ar pavedimu – komerciniame banke laikomas lėšas. Kortelė ar programėlė yra tik prieigos priemonė.
„Skaitmeninis euras šią logiką keistų: tai būtų tiesioginis ECB arba euro zonos nacionalinio centrinio banko įsipareigojimas naudotojui. Tačiau kasdienėje praktikoje naudotojas greičiausiai ir toliau bendrautų su savo banku ar mokėjimo paslaugų teikėju – būtent jie suteiktų prieigą prie skaitmeninio euro ir spręstų praktinius mokėjimo klausimus“, – teigia A. Sabalys.
Pinigai komerciniame banke yra banko įsipareigojimas klientui. Banko nemokumo atveju indėliai saugomi iki 100 tūkst. eurų vienam indėlininkui vienoje kredito įstaigoje.
Skaitmeninis euras tokiu draudimu nebūtų grindžiamas, nes pats būtų centrinio banko įsipareigojimas. Dėl to projektas vertinamas ne tik kaip technologinė naujovė, bet ir kaip reikšmingas finansų sistemos pokytis.
„Jeigu gyventojai ar įmonės reikšmingą dalį bankuose laikomų lėšų masiškai pakeistų į skaitmeninį eurą, bankai galėtų netekti dalies stabilaus finansavimo. Tai galėtų paveikti kreditavimą ir finansinį stabilumą. Todėl numatomi saugikliai: už laikomus skaitmeninius eurus nebūtų mokamos palūkanos, būtų taikomi laikymo limitai, o techniniai sprendimai leistų didesnius mokėjimus automatiškai susieti su banko sąskaita. Tai reiškia, kad laikymo limitas nebūtų mokėjimo limitas“, – aiškina teisininkas.
Ar skaitmeninis euras būtų anonimiškas?
Pasak A. Sabalio, privatumo lygis priklausytų nuo mokėjimo būdo. Atsiskaitant internetu, mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų galėti susieti mokėjimą su naudotojo tapatybe, be kita ko, dėl pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gautų tik užšifruotus ir pseudonimizuotus duomenis. Tai reiškia, kad internetinis skaitmeninio euro mokėjimas nebūtų anonimiškas kaip grynieji.
Atsiskaitymas be interneto ryšio būtų artimesnis grynųjų pinigų privatumui: skaitmeniniai eurai būtų laikomi vietiniame įrenginyje, o fiziškai arti esantys asmenys galėtų atsiskaityti nesijungdami prie centrinės sistemos. Vis dėlto ir šiuo atveju paslaugų teikėjas turėtų informaciją apie lėšų perkėlimą į įrenginį ir iš jo, o tokiems mokėjimams būtų taikomi limitai.
Poveikis verslui
Anot teisininko, reikia pabrėžti, kad pagal svarstomą reguliavimą skaitmeniniam eurui būtų suteiktas teisėtos mokėjimo priemonės statusas. Tai reikštų, kad tam tikrais atvejais prekybininkai ir paslaugų teikėjai turėtų jį priimti visa nominaliąja verte ir negalėtų taikyti papildomo antkainio vien dėl tokio atsiskaitymo.
Vis dėlto ši pareiga nebūtų absoliuti – numatomos išimtys, pavyzdžiui, kai atsisakymas priimti mokėjimą būtų pagrįstas teisėtomis ir laikinomis aplinkybėmis arba kai subjektas apskritai nepriima atitinkamų skaitmeninių mokėjimų.
„Verslui skaitmeninis euras būtų ne tik naujas mygtukas atsiskaitymų lange. Jis galėtų paveikti mokėjimų infrastruktūrą, sutartis su paslaugų teikėjais, klientų aptarnavimą, duomenų tvarkymą ir atsakomybės paskirstymą. Nors skaitmeninis euras būtų centrinio banko pinigas, naudotojas sutartinį santykį (mokėjimo paslaugų teikimo prasme) turėtų su savo banku ar kitu mokėjimo paslaugų teikėju, o ne tiesiogiai su ECB. Todėl kilus problemai naudotojas pirmiausia kreiptųsi į paslaugų teikėją. Jei pažeidimą lemtų ECB veiksmai ar neveikimas, paslaugų teikėjas savo ruožtu galėtų reikalauti kompensacijos iš ECB“, – tikina „Glimstedt“ teisininkas.
Anot jo, bazinės paslaugos vartotojams planuojamos kaip nemokamos, o prekybininkų ir paslaugų teikėjų tarpusavio mokesčiai turėtų būti ribojami.
Nauja viešųjų pinigų kategorija
Skaitmeninio euro projektu siekiama suderinti kelis tikslus: suteikti galimybę skaitmeninėje erdvėje naudoti centrinio banko pinigus, išsaugoti komercinių bankų ir mokėjimo paslaugų teikėjų vaidmenį, apsaugoti finansinį stabilumą ir užtikrinti pinigų plovimo prevenciją.
Jei skaitmeninis euras bus išleistas, jis greičiausiai nebus nei grynųjų pinigų kopija telefone, nei dar viena banko programėlė. Tai būtų naujas modelis, kur ECB išlieka pinigų emitentu ir infrastruktūros kūrėju, o santykis su galutiniu naudotoju ir didelė dalis mokėjimo paslaugų lieka privačiam finansų sektoriui.
Todėl verslui verta šią temą stebėti jau dabar. Skaitmeninis euras gali tapti nauja viešųjų pinigų kategorija privačioje mokėjimų sistemoje – o tam rinkai reikės pasirengti ne tik teisiškai, bet ir operaciniu lygiu.
